Praėjusių metų pabaigoje Lietuvos kaimo rašytojų sąjunga (LKRS) šios organizacijos narius pakvietė dalyvauti literatūriniame projekte „Mylėk, lietuvi, tą brangią žemę“. Buvo planuojama 2016 m. pirmajame ketvirtyje išleisti kūrėjų antologiją. LKRS nariai pasirinko laisvas temas ir laisvus žanrus, o knyga skirta gimtajai žemei. Gegužės mėnesį išleista eilėraščių, prozos ir publicistikos antologija. Leidinyje spausdinama 65 LKRS autorių kūryba. Sudarytojas ir redaktorius yra šios sąjungos pirmininkas Kostas Fedaravičius, korektorė Pranė Fedaravičienė, išleido UAB „Dobilo leidykla“.
Literatūriniame projekte aktyviai dalyvavo rokiškėnai. LKRS leidinyje spausdinama septyių Rokiškio skyriaus narių kūryba. Spaustuvės dažais kvepiančioje antologijoje liejasi Jolantos Juodinytės, Danutės Mažeikienės, Vidos Papaurėlienės, Irenos Varnienės, Gražinos Pitrėnienės šilti, atviri ir nuoširdūs poezijos posmai, Jolantos Augulienės ir Redos Kiselytės prozos tekstai. Rokiškio krašto literačių kūryba perpinta meile gimtajam kraštui, artimiems žmonėms. Jų kūryboje minimas Papiškių kaimas, Kriaunos upelė, banguojantys Sartai, menantys Vienažindį, dedikuotas eilėraštis tautos darbštuolei Gabrielei Petkevičaitei-Bitei ir kiti tekstai.
Antologijoje spausdinama Antanašės krašto literatės, LKRS Rokiškio skyriaus narės Gražinos Pitrėnienės kūryba. Malonių akimirkų, skaitant gerbiamos Gražinos kūrybą.
Reda Kiselytė
Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos Rokiškio skyriaus pirmininkė
Vaikystės sakmė
Sugrįžtu vėl į tėviškę
O koks sodo žydėjimas.
Koks bitelių dūzgimas.
Krykščia antys prie upės, pakrantėj.
O tas baltas švytėjimas,
Tarsi drobės rietimas,
Vis vyniojas, vyniojas į krantą.
Sugrįžtu vėl į tėviškę.
Pabaliuos vien geltonos purienos.
Seka sakmę žali ajerai.
Kad sugrįžtų tos vaikiškos dienos,
Kaip kadais čia buvo gerai.
Ta vaikystė su kregždžių lizdais,
Žemuogėle raudona delne,
Kleketuojančiais kaimo gandrais
Taip užbūrė užbūrė mane.
Pamiškėj lubinų melsvos žvakės,
Kaip seselių mūs mėlynos akys.
Vėl išplaukia sena valtele.
Ajerai žaliom rankom pamos.
Neš srovė vėl Kriaunos upele
Link salos, kažkada atrastos.
Vaikystės koriai
Vasara. Žydi tėvo pasėti rugiai,
Skraido pievose margi drugiai.
Kas manęs jau šiandien nebeklaus,
Ar rasiu korį laukinių bičių medaus…
Paupy ajerai kaip sargybiniai stovi.
Kuojos Kriaunos upėj linksmai šokinėja.
Kokį kraitį man vasara vėlei sukrovė?
Vaikų klegesį nuo upės atneša vėjas…
Vasara. Rugiagėlių mėlynas laukas.
Raibi kurapkiukai rugiuos bėginėja.
Tik dabar pamatau, kaip anūkai išaugo,
Ir vaikystės koriu kopinėja.
* * *
Sugrįžtu vėl prie vaikystės upės.
Senasis lieptas rymo nutašytas.
Pakrančių ajeruose laumžirgiai sutūpę.
Boluoja nuo rūkų pakirdęs rytas.
Čia netoliese stovi mūsų gryčia.
Mes prie pat upės, mes su ja gyvenom.
Kas pamerkę vandenin žilvičiai,
Kaip gaila, kad ir jie paseno.
O sietuvoj lydekos plaukia.
Matau, kaip gano aukšlių būrį.
Sukrykščia antys virš palaukės.
Nuo pat vaikystės upė mus užbūrė.
Paupio takeliais kojos pačios neša.
Mums upė buvo kaip šventovė.
Mylimus vardus pakrantės smėly rašėm,
Šalta banga juos greit nuplovė.
Per naktį čia baltom lelijom lijo.
Vanduo visai nebuvo šaltas.
Šaknim lelijos stovi susiviję.
Vanduo skalauja akmenėlį baltą.
Basa įbrisiu aš į vandenį ledinį,
Kai už žalių miškų diena nekrykštaus.
Žinau – išplauks vėl vakare undinės.
Ir šoks vėl pievoje tarp vingiorykščių.
Su sena valtele tolyn išplauksiu.
Ir drieksis vandeniu žali laumių plaukai.
Ir kuždės man tyliai ajerai į ausį:
– Jūs buvote upės vaikai…