Pranešimas apie Obelių ateitį skaitytas per 2017 metų „Obelinę”. Mintimis dalijosi renginio idėjos autorius Vytautas Butėnas, istorikas Valius Kazlauskas, režisierius Nerijus Širvys, gimnazistas Dovydas Kairys. Kviečiame visus diskutuoti, siūlyti, rašyti.
Neseniai teko skaityti profesoriaus dr. Vytauto Radžvilo straipsnį, kurio viena sentencija mane ypač sukrėtė. Straipsnyje dėstoma, kad sovietų tikslas buvo padaryti laisvą žmogų savotišku mankurtu. „<…žanžuanai, kadaise užgrobę sarozekus, nepaprastai žiauriai elgėsi su nelaisvėn paimtaisiais kariais. Pasitaikius progai, jie parduodavo juos vergijon į kaimyninius kraštus, ir belaisviui tai buvo laimė, nes parduotasis vergas anksčiau ar vėliau galėjo pabėgti į savo tėvynę. Siaubinga dalia laukė tų, kuriuos žanžuanai palikdavo vergauti pas save. Baisiai kankindami – uždėję aukai širį – sunaikindavo jie vergo atmintį.<…> Mankurtas nežinodavo, kas jis, kur gimęs ir augęs, kuo vardu, neprisimindavo vaikystės, tėvo nei motinos – taigi, nesuvokdavo savęs kaip žmogiškosios būtybės. Praradęs savojo aš supratimą, mankurtas ūkiniu požiūriu turėjo daug pranašumų. Jis buvo tolygus bežadžiam padarui ir todėl absoliučiai paklusnus ir nepavojingas. Jis niekada negalvojo apie pabėgimą. Kiekvienam vergvaldžiui baisiausias dalykas – vergo maištas. Kiekvienas vergas – potencialus maištininkas. Mankurtas buvo vienintelė išimtis šia prasme – jam iš esmės buvo svetimi kėslai maištauti ir nepaklusti. Tokių troškimų jis neturėjo. Tad nereikėjo saugoti jo, laikyti sargybinius ir įtarinėti turint kokių slaptų ketinimų. Mankurtas kaip šuo pripažino tik savo šeimininkus. Su kitais jis nebendravo. Vienintelis jo noras buvo patenkinti pilvo poreikius. Kitų rūpesčių jis nežinojo. <…> Daug lengviau nukirsti belaisviui galvą ar kaip kitaip jį sužaloti, kad jis įsibaugintų, negu atimti iš žmogaus atmintį, sunaikinti jo protą, išrauti pačias šaknis to, kas jame glūdi iki paskutinio atodūsio, kas visą gyvenimą yra vienintelis jo turtas, išnykstantis kartu su juo ir neprieinamas kitiems.>“ – rašo Čingizas Aitmatovas.
Deja, turiu pripažinti, kad matau labai daug gyvų ženklų, liudijančių, kad okupantams pavyko įgyvendinti tai, ko buvo siekta: žmonės nebeturi daugelio dvasios poreikių, tik prisikimšti pilvus ir sandėlį, todėl būtina sukurti aplinką, padedančią mankurtui prisiminti savo istoriją, atgaivinti dvasinius poreikius. Šie dalykai, savaime aišku, neįvyksta taip greitai, kaip atmintis buvo atimta, tačiau visuomenė be dvasios yra nykstanti visuomenė, o tam būtina užkirsti kelią.
Iki sovietinės okupcijos Obeliai buvo vienas iš labiausiai klestinčių valsčių. Veikė daugybė organizacijų, įstaigų, buvo nuostabus dvaras, turininga aplinka. Obeliai pritraukdavo daug žymių talentingų žmonių: Kipras Petrauskas, Juozas Zauka, Petras Maželis, Justinas Vienožinskis, Balys Vaičėnas, Riomerių šeimos nariai ir kiti. Obeliai gali pasigirti glaudžia istorija su garsiausiais Lietuvos dvarininkais, Lietuvos ir Lenkijos istoriniais veikėjais: Tiškevičiais, Petkevičiais, Tyzenhauzais.
„Nors prieš tai šis kraštas buvo ne kartą nusiaubtas tiek livonų, tiek rusų, tiek švedų, pažvelgus 90 metų atgal Obeliai buvo Rokiškio apskrities didelio valsčiaus (apie 15 000 gyventojų) centras“, – rašo Aloyzas Petrašiūnas.
Ar obeliečiai šiandien žino tai? Ar didžiuojasi tuo, kas jie esą, kur gyvena, kad yra laisvi, kad tai, ką mini didi istorija, priklauso jiems? Jeigu ne, tai kodėl? Nes šeimininkas mankurtui nebepaduoda maisto, gert ir būtino škurliaus sušąlus?
Mankurtas tikriausiai nebegali įvertinti, tai, kad vis dar jam priklauso amžiais saugota aplinka. Ne bet kokia aplinka, o ežerų, miškų bei upių apsuptis. Istorinės teritorijos, kurios pritraukė dvarininkus statyti dvarus, gamtininkus, vietovę gal reikia paskelbti regioniniu parku. Tikriausiai, šiandien tik retas obelietis išvardins praeityje Obelių valsčiuje įkvėpimo ieškojusius ir Lietuvos kultūrą kūrusius menininkus.
Kodėl šiandien mes nebenorim pasikviesti daug svečių į Obelius, kad juose įvairūs žmonės rastų atgaivą ir įkvėpimą? Nes „nėra“ ką parodyti? Kodėl nėra? Nėra, kur būti svečiui? Nėra, kas jį užimtų? Nėra orios rekreacinės ervės ar užsiėmimo? Kodėl tam nepanaudojus amžiais mums išsaugoto ežero? Gal net plaukti nuo Subatės? Gal baidarėmis? Turėti gidą, kuris parodytų dvarus ir didžias apylinkes tiek svečiams, tiek patiems obeliečiams. Gal verta nuomoti pirkias vis populiarėjančiam turizmui? Ar ežeruose veisti žuvis? Juk žuvies produktų Lietuvoje trūksta vis labiau ir labiau… Būtina paminėti, kad globalizacija reikalauja atsvaros ir verčia vis labiau atsisukti į natūralumą kaip neišvengiamybę. Gal tai galėtų būti Obelių ateities strategija?
Aš vis dar tikiu, kad pasipriešinimas mankurtizmui įmanomas. Tereikia žmogui sukurti tinkamą orią aplinką, duoti viltį ir užsiimti nuolatiniu dvasinės ir fizinės veiklos puoselėjimu.
Obelių miesto viziją pradėčiau nuo istorinės atminties objektų gaivinimo ir susijusios veiklos kūrimo: žymių žmonių muziejų, informacijos rinkimo, edukacinių programų, dvarų, žymių kapaviečių, piliakalnių ir kitos veiklos.
Poilsio zonų sukūrimas yra antras svarbus žingsnis. Nuo seno rekreacinės zonos buvo neatsiriama žmogaus sąsaja su kultūra ir gamta. Parkai yra visų didžiųjų miestų ir dvarviečių dalis. Jie saugodavo ne tik gamtos ir kultūros paveldo vertybes, bet ir kraštovaizdžio biologinę įvairovę, ekologinę pusiausvyrą, genetinį fondą, sudarydavo sąlygas pažintinei rekreacijai, moksliniams tyrimams. Daugelis parkų turi savo struktūrą, pritaikytą parko tikslui. Tai ypač būdinga dvarų parkams, kur kiekviena erdvė ne tik papildė tam tikro laikotarpio dvarininkų stilių, bet ir atspindėjo kultūrinės temos idėją, išsaugojo fizinę kiekvienos erdvės funkciją kaip būtinų parko elementų panaudojimą. Tradiciniai dizaino elementai yra šie: masyvai, linijos ir kontūrai, spalvos, šviesa ir šešėliai, tekstūra, kvapas ir laikas, susijęs su klimatu, sezonu ir augimo veiksniais. Parkai – tai natūralios gamtos, inžinerijos ir meno sintezė, kuri atgaivina žmogaus protą ir dvasią, padeda atgauti jėgas. Parkai turi aktyviam ir pasyviam poilsiui pritaikytas zonas. Neatskiriami rekreacinio parko erdvės elementai yra žemė, akmenys, vanduo ir augalai, sujungti apgalvotu dizainu. Istoriniai memorialai ir reakreacinė veika puikiai jungia istorijos ir kultūros pažintį.
Trečiasis faktorius būtų verslumo skatinimas. Verslas šiuo atveju turėtų būti nesudėtingas, per daug nenutolęs nuo gamtos ir prigimtinio natūralumo: turizmas, žuvininkystė, sodininkystė (gal įkurti verslo grupelę, kuri padėtų kaimo gyventojams realizuoti savo ūkyje užaugintus kiaušinius, daržoves, mėsą, pieną, juos mainyti, dalintis produktais ir žiniomis).
Bendravimas, dalinimasis (labdara), bendras darbas yra neatsiejami tobulėjimo ir judėjimo pirmyn elementai. Tarkime, jaunuoliai ar bet kokia kita grupė, kuri prižiūri apleistus Obelių miesto kapus, už šią veiklą yra apdovanojami sezonine padėka iš bendruomenės. Miesto puoselėtojų grupė, kuri užsiima gėlynų, gyvatvorių, švaros ir tvarkos puoselėjimu, yra remiama viešuosius darbus atliekančių darbuotojų. Verslumo skatinimo bazė turi remtis geranoriškumu, disciplina, kultūringo bendravimo skatinimu ir, savaime suprantama, fizine nauda.
Savo vizijų dalinimusi noriu pasveikinti visus obeliečius Obelių miesto šventės proga, linkiu klestėjimo, darnos, džiaugsmo, ne tik per šventes, bet ir kiekvieną obeliečio dieną. Būkime verti to, ką paveldėję per ilgus amžius, tieskime kelius į bendrą savo ateitį!