Lapkričio 23 d. minimos vieno garsiausių Lietuvos tenorų, Lietuvos operos pradininko Kipro Petrausko 130-osios gimimo metinės. Šia proga Obeliuose spalį vyko šventiniai renginiai: atidaryta paroda, skaityti pranešimai ir Virgilijaus Noreikos koncertas.
Renginiuose grojo Vilniaus Balio Dvariono muzikos mokyklos Fleitų orkestro vadovas Marius Pupkovas, Rokiškio krašto muziejaus istorikė Onutė Mackevičienė įdomiai ir temperamentingai pasakojo apie tuometinį obeliečių kultūrinį pranašumą prieš rokiškėnus, Juozo Keliuočio bibliotekos direktorė Alicija Matiukienė skaitė rimtus ir linksmus prisiminimus apie įžymųjį solistą, Rudolfo Lymano muzikos mokyklos mokytoja Zita Kielienė apžvelgė maestro vaidmenis ir muzikinius gebėjimus, prisiminimais apie gražius darbo metus buvusioje Kipro Petrausko vidurinėje mokykloje dalinosi Obelių gimnazijos mokytoja lituanistė Eleonora Šilinienė. Kipro Petrausko laiškus žmonai Elenai, jam rašytus gerbėjų laiškus Peterburge skaitė Kauno miesto muziejaus skyriaus Kipro ir Miko Petrauskų lietuvių muzikos muziejaus darbuotojos Vida Bingelienė ir Aušra Strazdaitė-Ziberkienė.
Anonse panaudota nuotrauka iš Lietuvos valstybės centrinio archyvo. Scena iš pirmosios profesionalios Dž. Verdžio operos „Traviata“ premjeros. Alfredas – Kipras Petrauskas.
1920 m. gruodžio 31 d. LCVA, 0-076579.
Rimantė Norvaišienė Rokiškio krašto muziejui padovanojo asmeninės bibliotekos knygų, viena iš jų – apie maestro Kiprą Petrauską. Muziejininkai dėkoja už vertingą dovaną.
Onutės Mackevičienės pranešimas, skaitytas 2015 m. spalio 17 d. Obelių laisvės kovų istorijos muziejuje.
Muzikinis gyvenimas Obeliuose XIX a. II pusėje
Obeliai XIX a. antroje pusėje priklausė Rokiškio grafystei, miestelis ir gretimi kaimai buvo grafų Tyzenhauzų valda. Tai gerais darbais garsi giminė. Tyzenhauzai – Lietuvos ekonomikos reformatoriai, manufaktūrų steigimo pradininkai, mokslininkai eksperimentuotojai. Dar jie žinomi kaip meno ir muzikos žinovai ir globėjai. Šios šeimos atstovai, gavę neblogą muzikinį išsilavinimą ir pamėgę muziką, norėjo ją girdėti ne tik didžiųjų miestų koncertinėse salėse, bet ir savo dvaruose. Atrodo, kad tokių koncertų XIX a. antroje pusėje Rokiškio grafystėje būta ne vieno. Kam tada Rokiškio dvarui buvo reikalinga šitokia vertinga muzikinių instrumentų kolekcija, kurioje puikavosi Stradivarijaus, Amačio, Grobličo, Dankvorto pagaminti instrumentai, kam buvo sukaupta ir grafų inicialais pažymėta muzikinių kūrinių biblioteka? Kai kalbama apie Rokiškio grafystės muzikinį gyvenimą, dažniausiai prisimename tik Rokiškio muzikos mokyklą ir čia dirbusį „metrą“, vargonininką, kompozitorių čeką Rudolfą Lymaną (1855-1904).
Gavusi užduotį pakalbėti apie Obelių muzikinį gyvenimą, duomenų pradėjau ieškoti Rokiškio dvaro archyve. Jame ir atradau bylą, pavadintą „Muzyka Rakiska i Abelska“ (RKM 4450). Speciali byla muzikai. Ar gali būti dar svaresnis įrodymas, jog grafai Tyzenhauzai muzikai skyrė ypatingą dėmesį? Byloje surasime dokumentus apie muzikos instrumentų, natų pirkimą, jų komplektavimą, muzikinių kūrinių repertuarą ir jų atlikėjus. Visi dokumentai rašyti dar iki R. Lymano atvykimo į Rokiškį, datuojami XIXa. aštuntuoju dešimtmečiu. Jie liudija, jog jau tada Rokiškio grafystės dvarai turėjo orkestrus, grojusius gana sudėtingus kūrinius, o miestelio bažnyčios – nemažus ir gerai paruoštus chorus, kuriuose giedojo specialų muzikinį išsilavinimą gavę buvusių baudžiauninkų vaikai. Muzikantus ir choristus dažniausiai ruošė vargonininkai, kurių išlaikymu pagal sutartį rūpinosi dvaro administracija arba bažnyčia. Tokia sutartis 1877-02-05 pasirašyta ir tarp vargonininko Vaclovo Jagmino ir Obelių dekanato dekano kunigo Steponavičiaus. Sutartyje V. Jagminas greta pagrindinio darbo – vargonavimo – dar įsipareigojo gabius žmones mokyti vokalo už šį darbą papildomai gaudamas kas mėnesį 10 sidabro rublių ir pasižadėdamas jokių priedų nei pinigais, nei natūra nereikalauti. Sutarties sąlygos vargonininką, muzikos mokytoją tenkino.
Rokiškio krašto muziejaus nuotr.
Jau po mėnesio Obelių klebonas Steponavičius informavo Rokiškio grafystės administratorių, kad vargonininkas nuolankiai dėkoja grafui už rūpestį ir globą, pridurdamas, jog pensijos iš dvaro administracijos neims. Lėšų pragyvenimui pakaks iš bažnytinių pajamų ir kalendros. Mūsų požiūriu, sąlygos nebuvo jau tokios puikios, juolab kad vargonininkas dirbo tikrai daug ir nuoširdžiai. Po poros mėnesių dvarų administratorius Stanislovas Plavskis informavo grafą R. Tyzenhauzą, kad Obeliuose dainavimo mokosi 28 mokiniai. Jų repertuare yra ir Antano Strazdo giesmė „Pulkim ant kelių“, kurią choristai mokosi giedoti lietuviškai. Kad Obelių bažnytinis choras ją išmoktų, V. Jagminui buvo asmeniškai įteiktos natos ir knygelė su giesmės tekstu. Lietuviškai giedama giesmė buvo tikras lūžis ne tik Obelių, bet ir visos Lietuvos muzikiniame gyvenime. Iki tol bažnytiniai chorai savo repertuarą giedodavo lotyniškai, kartais lenkiškai. Matyt, Rokiškio grafai Tyzenhauzai, tarpusavyje kalbėję lenkiškai, nebuvo abejingi lietuvių kalbai. R. Tyzenhauzo užsakymu kunigas Silvestras Gimžauskas į lietuvių kalbą vertė Haidno oratoriją „Pasaulio sutvėrimas“, V.A. Mocarto „Te deum“ ir kitų kompozitorių kūrinių tekstus. Reikia pridurti, kad tai buvo daroma pačiais juodžiausiais lietuviškos spaudos draudimo metais, kai Rusijos imperijos valdžia visomis priemonėmis stengėsi surusinti ir supravoslavinti Lietuvą. Kitame administratoriaus rašte, datuotame 1877 m. liepos 4 d., grafas gavo informaciją, kad Obelių choristai gieda sudėtingas Grimo mišias, mokosi Führerio litanijas, o Rokiškio choristai šių kūrinių dar tik mokosi. Choristų skaičiumi Obeliai taip pat lenkė Rokiškį. 1877 m. birželio 12 d. duomenimis Obeliuose jų buvo 21, o Rokiškyje tik 9.
Obeliuose skambėjo ne tik chorinė muzika. Nors duomenų apie čia ruoštus instrumentalistus kol kas nepavyko atrasti, žinome, kad 1877 m. liepos mėn., kai Obeliuose lankėsi vyskupas, jam grojo 10 Rokiškio muzikantų. Jie turėjo groti mišias ir maršą, tačiau pagrojo tik maršą, nes dėl temperatūros svyravimų nederėjo vargonų ir pučiamųjų instrumentų garsai.
Rokiškio grafystėje muzikinis gyvenimas ypač pagyvėjo, kai grafienė Marija Tyzenhauzaitė-Pšezdzieckienė įkurtai muzikos mokyklai 1883 m. vadovauti pakvietė čeką kompozitorių Rudolfą Lymaną. Šio muziko pastangų dėka Rokiškio vargonininkų mokykla pasiekė puikių laimėjimų. 1887 m. ataskaitoje R. Lymanas rašė, jog su mokiniais gali atlikti 22 mišias, 30 operų arijų ir kitokių kūrinių. Per savo 21 metų darbą Rokiškyje R. Lymanas paruošė per 200 vargonininkų. Pas jį mokėsi būsimieji kompozitoriai Juozas Gruodis, Juozas Tallat-Kelpša, lietuviškos operos tėvas Mikas Petrauskas, mokyklą baigęs likęs vargoninkauti Obeliuose ir čia pradėjęs savarankišką gyvenimo kelią. Norėdamas šiek tiek pagelbėti tėvams, į Obelius pasikvietė jaunesnį brolį Kiprą. Į svetimą kraštą jaunuolis vyko nenoriai, nenoriai atsisveikino su tėvais, vaikystės draugais.
Brolis Kiprą tuoj įtaisė giedoti bažnytiniame chore, privertė mokytis groti vargonais, liepė mokytis pradinėje mokykloje. Apie tai knygoje „Kipras Petrauskas“ Balys Sruoga ir Viktoras Žadeika rašė: „Netiko Kiprui mokyklos rūmai ir nuotaika, nežiūrint, kad rado joje naujų draugų. Lankė tada Obelių pradedamąją mokyklą dailininkas Justinas Vienožinskis, pulkininkas K. Žukas, su kuriais Kipras gana artimai draugavo. Visiems prieteliams mokslas gana liūdnai vyko – „neturėjo laiko“ jie šiai gyvenimo piktybei“. Baigęs Obeliuose 3 klases, Kipras paskui brolį Miką persikėlė gyventi į Gervėčius, tačiau tie keli metai praleisti Obeliuose visam gyvenimui įsirėžė į maestro širdį. Jis visuomet Obelius prisimindavo su šiluma ir meile, pabrėždamas, jog tik čia pramoko kalbų, įprato skaityti knygas, lavinusias jo kūrybinę vaizduotę. Atsidėkodami obeliečiai garsiojo tenoro vardu dar 1934 m. balandžio 28 d. Obelių valsčiaus tarybos sprendimu savo mokyklą pavadino Kipro Petrausko vardu.
Ona Mackevičienė, Rokiškio krašto muziejaus vyr. muziejininkė
P. S. Obeliečiai dėkingi Kiprui Petrauskui, kuris surengė Obeliuose koncertą, padainavo liaudies dainų. Už įėjimą reikėjo mokėti du litus. Surinktas lėšas – 500 litų – dainininkas skyrė būsimiems mokyklos statybos darbams. 1935 m. birželio 9 dieną buvo iškilmingai pašventintas kertinis pamato akmuo. Dalyvavo daug žmonių, švietimo atstovų, dalyvavo ir Kipras Petrauskas, kuris kalbėjęs ir padėjęs po šiaurės vakarų kampu butelį su dokumentais ir parašais. Vėliau dainininkas padovanojo mokyklai pianiną, kuriuo ilgai buvo grojama Obelių vidurinėje mokykloje. Pagerbdami žymųjį artistą ir norėdami atsidėkoti už suteiktą paramą obeliečiai pasiekė, kad mokykla būtų pavadinta Kipro Petrausko vardu. Naujasis pastatas duris atvėrė 1936 m.
Šaltinis http://www.obeliugimnazija.lt/index.php/istorija
Rimvydo Pupelio nuotraukos.