Susipažinkime: Obelių seniūnė Jūratė Šinkūnienė

Obeliai ilgokai gyveno be seniūno. Buvusįjį oficialiai atleido, bet jis sirgo iki vasaros pabaigos, todėl net konkurso skelbti nebuvo galima. Pavaduotoja Aldona Žėkienė dirbo vietoj jo, net Rokiškio meras Ramūnas Godeliauskas pabandė padirbėt seniūno kabinete. Paskelbus konkursą rugsėjį, praėjo dar beveik 2 mėnesiai, kol buvo gautas kandidatų sąrašas.

Jei kas dar nežino, tai konkursus dabar organizuoja Valstybės tarnybos departamentas, paskelbia, kad ieškomas asmuo tokioms pareigoms eiti, nustato reikalavimus, terminus ir visa kita. Tai bent jau teoriškai apsaugo nuo anksčiau vyravusios praktikos, kai skiriami pažįstami, giminės ir panašiai.

Pasibaigus paraiškų priėmimo terminui, vyksta kelių valandų testas, raštu atsakoma į klausimus, atrenkami tinkami kandidatai,vėliau vyksta posėdis ir balsuojama, kurie kandidatai yra tinkamiausi. Balsuoja atstovas iš savivaldybės, Valstybės tarnybos departamento ir seniūnaičiai. Daugiausiai balsų surinko Eimutis Mališauskas ir Jūratė Šinkūnienė. Administracijos direktorius pasirinko iš šių dviejų.

Obeliai.eu susisiekė su naująja seniūne ir truputį pakalbino. Susipažinkite – Jūratė Šinkūnienė.

Prisistatykite, iš kur esate, kokius mokslus krimtote, kuo užsiėmėte prieš kandidatavimą? Kokių įgūdžių ta veikla suteikė, ką pritaikysite naujose pareigose?

Esu Jūratė Šinkūnienė, gimusi ir augusi Rokiškyje, baigusi Rokiškio Juozo Tūbelio gimnaziją išvykau studijuoti į sostinę, Vilniaus universitete baigiau geografijos (hidrologinė kryptis) bakalaurą ir hidrometeorologijos magistrą. Visi mano mokslo darbai ir straipsniai buvo orientuoti į vidaus vandens telkinių taršą ir ją lemiančius veiksnius bei eutrofikacijos procesą mažinančių priemonių įgyvendinimą. Su šia moksline patirtimi siejamas ir pirmasis mano kaip gamtosaugos specialistės darbas nevyriausybinėje organizacijoje Lietuvos gamtos fonde. Vėliau teko darbuotis viename didžiausių Baltijos šalyse archyvų, tad nemenkas žinių bagažas sukauptas informacijos ir išteklių saugojimo, apsaugos ir valdymo srityse. Didelę patirtį įgijau dirbdama IT (informacinių technologijų) sferoje, kurioje teko ne tik kuruoti darbus garantiniame skyriuje, bet perprasti ir visas marketingo ir rinkodaros subtilybes bei šiuolaikinių įrenginių technines specifikacijas. Šiuose darbuose įgijau labai daug patirties: nuo projektų paieškos, rašymo bei įgyvendinimo iki įvairių sričių administravimo ir vadovavimo atskiriems skyriams. Tad visas šias įgytas žinias bei patirtis manau drąsiai pritaikysiu seniūnės pareigose. 

Ar kažkas Jus sieja su Obeliais?

Tiesioginių sąsajų neturiu, tačiau mano uošvija yra iš Gindvilių kaimo. Tad vasaros lėkė būtent šios gyvenvietės sodyboje (grybaujant ir uogaujant ne vieną batą yra pasiglemžęs Audrelio ežero raistas, o dabar nuvykstame į kapines, nes ten palaidoti vyro seneliai.

Kas pastūmėjo kandidatuoti į Obelių seniūnės postą?

Pačios noras ir šeima. Nes kaip ir minėjau, manau, kad mano turimos teorinės ir praktinės žinios leistų sėkmingai vykdyti profesines užduotis, be to, esu komunikabili, atsakinga, punktuali, orientuota į gerus rezultatus, turiu gerus organizacinius gebėjimus – viską, ko reikia geram seniūnui. 

Kokias pagrindines problemas ir kokius pliusus įžvelgiate miestelyje?

Labai smagu, kad Obeliuose yra Laisvės kovų istorijos muziejus ir miesteliui yra svarbūs istorinės atminties įvykiai bei renginiai, aktyvūs bendruomeniniai kolektyvai. Vieną iš pliusų, kad čia puiki dirva dirbti su projektais. Iššūkių taip pat nemažai: nuotekos ir su jomis susiję niuansai, ežero ekologinė būklė bei pakrantės pritaikymas visuomenės reikmėms, pirtis, „Žalioji”, avariniai pastatai, socialiniai būstai ir t.t.

Kokius pirmuosius darbus planuojate?

Pirmasis darbas yra susipažinti su vietiniais žmonėmis, visomis bendruomenėmis ir verslo atstovais, kad būtų aiškus ateities darbų paveikslas ir prioritetinės sritys. 

Kokias didžiausias grėsmes įžvelgiate naujose pareigose?

Dabar grėsmių neįžvelgiu, jos dažnu atveju atsiranda intensyviai dirbant, bet esu pasiruošusi atlaikyti visus iššūkius. 

Kaip planuojate palaikyti ryšį su miestelėnais, juos išklausyti?

Vienas iš mano prioritetų yra glaudus, atviras bei nuoširdus bendradarbiavimas su žmonėmis, bendruomenėmis, seniūnaičiais. Ne tik klausytis, bet ir išgirsti bei veikti. Kadangi pati užsiimu ir visuomenine veikla, tai puikiai žinau, kad stipriausias žmogiškasis ryšys yra užmezgamas renginių, edukacijų metu. 

Kaip vertinate konkurso procesą, konkurentus?

Konkursą vertinu teigiamai, nors buvo nemažai vertinimų dėl amžiaus ir lyties, bet konkursas buvo intensyvus, reikėjo parodyti ir atskleisti visas savo tinkamiausias puses. Konkurentų įvertinti negaliu, nes nė vieno iš jų nepažįstu nei asmeniškai, nei teko susidurti darbinėje sferoje. 

Kas labiausiai jaudina naujose pareigose?

Šiuo momentu jaučiuosi rami ir užtikrinta.

Ką galite atsakyti tiems, kurie abejoja Jūsų paskyrimu dėl partinės priklausomybės ar amžiaus?

Kad, tam nėra jokios priežasties. Dažnu atveju žmogaus amžius ne visada atspindi jo pasiekimus ir kompetenciją. Šiandien (baigiantis 21 amžiaus pirmam ketvirčiui) akivaizdu, kad platus įvairių sričių išmanymas ir gebėjimas pritaikyti darbo atmosferoje yra didesnis pranašumas. Dėl partiškumo. Į konservatorių gretas įsitraukiau prieš 3 metus, kuomet su šeima sugrįžome gyventi į Rokiškį. Kodėl būtent ši politinė jėga? Mano šeimai svarbi istorinė atmintis ir noras prisidėti prie šių įvykių minėjimo ir organizavimo, vertybių perdavimo sūnums. Mano seneliai yra tremtiniai, kurie šeimoje labai daug kalbėjo apie ano meto įvykius, Sąjūdžio judėjimą, tad su šia veikla ir bendraminčiais bei visuomenininkais aš galiu atiduoti pagarbos duoklę praeities įvykiams. Tad mano partinis priklausomumas nėra niekaip susijęs su šių pareigų gavimu ar protegavimu į jas. Pirmajame konkurso etape lemiamą balsą turi seniūnaičiai bei Valstybės tarnybos departamento atstovai, kur nė vienas iš jų nėra konservatorių partijos narys, jie deleguoja du geriausiai pasirodžiusius kandidatus į antrą etapą. Tada dar kartą reikia įrodyti savo tinkamumą eiti pareigas ir pristatyti vizijas bei planus, susijusius su seniūnijos ateities veikla.

Ačiū už pokalbį.

Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė: „Kada man linksma, karpau, o kai liūdna, rašau poeziją“

Per 2019 metų Obelių miesto gimtadienį, kuris vyko pirmąjį rugsėjo savaitgalį, netrūko įvairios veiklos ir užsiėmimų, kur ką nuveikti galėjo rasti kiekvienas. Tačiau nemažas būrys tautodailės, rankdarbių ir meno gerbėjų rugsėjo 7-ąją sugužėjo į miestelio biblioteką, kur įvyko susitikimas su kraštiete, tautodailininke, karpinių meistre ir knygų autore Odeta Tumėnaite-Bražėniene.

Susitikimo metu menininkė susirinkusiuosius supažindino su savo kūryba, pademonstravo įspūdingus karpinius iš popieriaus, lino bei medžio raižinius, pristatė kalendorius su iliustracijomis iš jos karpinių bei poezijos knygą „Angelo šešėlyje“. Kilusi iš Rokiškio rajone esančio Keležerių kaimo, O. Tumėnaitė-Bražėnienė dabar gyvena Utenoje, tačiau pabaigusi Keležerių pradinę mokyklą, o vėliau – Obelių vidurinę mokyklą, išliko artima gimtajam kraštui, kur dažnai jos darbų galima išvysti organizuojamose tautodailės parodose. Kaip minėjo pati menininkė, jos raižinių darbuose visada atsispindi religinė ir tradicinė lietuviškos tautodailės tematika ir kitokio savo braižo ji jau neįsivaizduoja. Čia nėra modernaus meno detalių ir labiausiai koncentruojamasi į tradicijas, kurios lietuviškame mene vyrauja jau daugybę metų, tačiau vienas įdomesnių jos kūrybos bruožų yra tas, kad moteris sau visada išsikelia iššūkius ir siekia, kad darbuose neatsirastų monotonija. Galbūt todėl 2009 m. įgyvendino išsikeltą tikslą, sukurti vieną didžiausių karpinių Lietuvoje „Mano Lietuva“, kurio ilgis siekia net 22 m. Menininkė juokavo, kad galbūt ateityje, kai jau pritrūks idėjų, mėgins padaryti mažiausią įmanomą karpinį, kad galėtų save motyvuoti darbui.

Tautodailininkė atskleidė, kad dažniausiai jos atliktus darbus įsigyja užsienyje gyvenantys lietuviai, kurie ilgisi kažko lietuviško, o jos raižiniai yra būtent tai, kas bent jau dalinai užpildo esamą tuštumą. Juose dažniausiai vaizduojami tradicijai lietuviški simboliai, gamta, įvairūs raštai ir kt., todėl nieko keista, kad esantiems toli nuo gimtinės, tai labai artima kūryba. Svarbu paminėti kad O. Tumėnaitė-Bražėnienė žinoma ne tik Lietuvoje, tačiau nemažai keliauja ir po užsienį, dalyvauja mugėse bei organizuoja kūrybines dirbtuves, kuriose kitus moko karpinių bei raižymo meno. Menininkė pasakojo, kad karpiniai ir raižiniai ją traukia tada, kuomet ji džiaugiasi gyvenimu, kada yra laiminga. Tačiau visiškai kitaip ją paveikia niūri ir liūdna nuotaika, kada popieriaus žirkles ar raižinių peiliukus pakeičia rašymo priemonė, su kuria menininkė užrašo širdį spaudžiančius eilėraščius ir išlaisvina savo emocijas.

Susitikimo su menininke pabaigoje, prasidėjus sveikinimams ir padėkoms, pasirodė ir kelios buvusios menininkės bendraklasės, kurios pasidalino keliais paauglystės prisiminimais iš Obelių vidurinės mokyklos laikų, pasidžiaugė menininkės pasiekimais ir laimėjimais. Vėliau jaukus susitikimas su kraštiečiais buvo perkeltas prie kavos puodelio, kur su menininke buvo galima pabendrauti artimiau. Šiuo metu Obelių miesto bibliotekoje vyksta tautodailininkės karpinių paroda. Kviečiame apsilankyti.

Vilma Kulytė

Lietuvos šalčio rekordininkas – obelietis

Balandžio 12 dieną Kaune buvo pasiektas Lietuvos buvimo lede rekordas. Ir kas gi jį pasiekė? Daugeliui pažįstamas žmogus, obelietis Modestas Stumbrys. Jis prisistato taip: Minusasas Pornoūsai Nesveikuolis (sakė, tai labai svarbu). Jo filosofija tokia, kad nieko nenori turėti bendro su sveikuoliais, nes gyvena labai įvairių gyvenimo būdą. Obeliai.eu redakcija trumpai pakalbino rekordininką.

Tai kaip jautiesi? Jau atšilai?

Jaučiuosi labai gerai. Pasiekti Lietuvos rekordą yra nelengva, o kai tai padarai, tai turi susikurti naują tikslą. Galvoje dabar verda įvairūs dalykai. Normaliai atšilinėti po rekordo pradėjau maždaug po pusvalandžio, kai išlindau iš ledo glėbio. Maždaug po tiek laiko kūną virpinti pradėjo giluminis kaulų ir raumenų įšalas.

Ar rekordas užfiksuotas? Atsimenu, kad prieš kažkiek metų „DiArchy” irgi ilgai lede išbuvo. Ne tai buvo panašiai?

Rekordas užfiksuotas oficialiai, stebint Lietuvos rekordų knygos fiksuotojui – 30 minučių 4,10 sekundės. „DiArchy” yra iliuzionistai, todėl jie žaidžia mūsų vaizduote, o ne tikrais išbandymais. Jie stovėjo lediniame kambaryje, nesiliesdami prie jo sienų, buvo naudojami ir kiti triukai, kurių, kaip visi žino, magai ir iliuzionistai neišduoda. Aš buvau ne tik ledinėje talpoje, bet ir buvau apipiltas grynu nesintetiniu ledu, kurio temperatūra nuolat buvo fiksuojama (minus 5,0 laipsniai pagal Celsijų) nuo pėdų iki kaklo – toks buvo rekordo fiksuotojų reikalavimas.

Kiek metų prireikė, kad galėtum tiek laiko šaltyje išstovėt?

Kiek ten tiksliai metų reikėjo, tai negaliu pasakyti, nes niekad to ištverti tiek ilgai nebandžiau, gal būtų pavykę ir anksčiau. Šilto vandens nenaudoju, išskyrus indų plovimą, aštunti metai. Grūdinuosi po šaltu dušu vonioje su ledukais, maudausi žiemą be pirties, vedžioju šunį žiemą be marškinėlių, bėgioju visus metus tik su šortais, tai tapo mano gyvenimo dalimi.

Kokios mintys sukosi galvoje stovint lede?

Mintys lede užšąla. Jei rimtai, tai reikia jas sustabdyti, nes vidinė koncentracija čia žaidžia tiek pat, kaip ir fizinė ištvermė. Lede labai greitai supranti, koks yra reliatyvus laikas. Jis tiesiog užtraukia rankinį stabdį. Vis ramini kūną, kad viskas gerai, nes jauti, kas su tavimi vyksta, stengiesi stabilizuoti kvėpavimą ir nesiblaškyti.

Gal bandysi pagerinti šį rekordą? Gal šįkart Obeliuose?

Rekordas yra toks dalykas, kad pasiekęs vieną, iškart nori dar vieno. Manau, kad šis rekordas bus pagerintas. Ar mano paties? Manau, kad tam dar reikia šiek tiek laiko. Ar kitas rekordo gerinimas gali vykti Obeliuose? Gali, bet gali ir nevykti, tik ateitis parodys, kaip ten bus.

Kalbant apie Obelius. Gavai kažkokio palaikymo ar nepritarimo iš kraštiečių?

Obeliečiai labai palaikė, gavau daug žinučių, kad pavaryčiau kiek tik įmanoma geriau. Ir pavariau – ačiū jums. Nepritarimo sulaukti man nėra baisu, nes kad ir ką darysi, tai kažkam netiks. Tai labai žmogiška ir normalu.

Jau nebe šalčio tema – ar bus šiemet žygis dviračiais, skirtas „ABELIEČIŲ tarmęs diskriminacijąs prablėmąs viešinimui“? Gal jau yra norinčiųjų dalyvauti?

Dviračių žygis yra kasmetinė tradicija, tai man yra meditacija ir kelionė su savimi. Stengiuosi šios kelionės metu neapsikrauti palydovais dėl atsakomybės, bet jei kas nori prisijungti, tai visada prašom. Būna smagu.

Gal ką norėtum daugiau pasakyti obeliečiams?

Obeliečiams linkiu siekti rekordų – kasdien, visur ir visokių. Tai suteikia stimulo gyventi, o išsikeltas tikslas duoda kuro vidiniam varikliui.

Nuotraukos: https://www.lightstrokephoto.com/