Istorinis atminimas grindžiamas tų pačių dėsnių visuma, kuri jungia šeimos ar valstybės gyvavimą. Gebėjimas telktis per lemtingus istorinius lūžius vertinamas kaip aukščiausias vidinio ar kolektyvinio suvokimo ir savimonės taškas, išsaugojant asmeninę, šeimos, valstybės savastį kartų tęstinumui.
Lietuvos atgimimo metu, kai Laisvės kelias į Nepriklausomybę vedė per Dainuojančią revoliuciją, „Gastautos“ folkloro ansamblis ir jo vadovai sąmoningai ir pilietiškai atliko šią pareigą – kartu vesti tautą.
Kartu su „Gastauta“ tūkstantinė Rokiškio krašto žmonių minia 1988 metų rugsėjo 9 dieną šalia Rokiškio kultūros rūmų pirmą kartą giedojo „Tautišką giesmę“, pirmą kartą kartu vyko į Červonką pagerbti palaidotų 1918–1920 m. karių savanorių, kartu vedė tautą į „Baltijos kelią”. Artimos rokiškėnams dainos iš „Gastautos“ dalyvių lūpų skambėjo 1991 metų Sausio 13-osios naktį prie Parlamento rūmų.
„Gastautos“ folkloro ansamblio fenomeną Rokiškio kraštui, Lietuvos laisvės kovų istorijos atžvilgiu vertinu kaip ir išlikusį Nepriklausomybės paminklą Rokiškio miesto aikštėje ar kraštietės partizanės Dianos Glemžaitės-Bulovienės kūrybą.
Poetas, bardas Albertas Antanavičius savo kūrybos rinktinėje „Bunkerių paukščiai, arba 29 laiškai iš mūsų tėvų jaunystės“ rašė:
Bet greičiau šuliny užvirs vanduo
Ar rytmečio rasa vėsi,
Man, broli, numirt lengviau nei išduot
Tai, kuo gyvenom daug metų visi.
Apie tai turime byloti savo ainiams.
Valius Kazlauskas