Neseniai praėjo didžiulis švenčių maratonas. Jau atrodo bus galima pailsėti nuo šurmulio, nuo garsų ir nuo viso prekybinio kičo, bet kurgi. Įsijungi radiją, o ten, kiekvienos reklamos metu, akcentuojama nauja artėjanti šventė, ateini į prekybos centrą – ten raudonų širdelių ir dirbtinių rožyčių antplūdis. Važiuodama į darbą kurią dieną nugirdau dviejų jaunų romantikų pokalbį, kurio metu mergina atkakliai kamantinėjo savo mylimąjį, kad šis pasakytų, ko nori dovanų. Iš pokalbio sprendžiu, kad dovana yra ne kiek iš malonumo, noro nustebinti, pradžiuginti mylimą žmogų, kiek iš pareigos, kažką padovanoti, nes juk Valentino diena.
Rodos, šia liga apsikrėtė visas pasaulis. Japonijoje šią dieną stengiamasi garsiai prisipažinti meilėje, vokiečiai tą dieną laiko išprotėjusiųjų diena, bažnyčiose laikomos mišios už Šv. Valentiną, kuris laikomas psichinių ligonių globėju, prancūzai tą dieną siuntinėja raudonas širdeles, amerikiečiai stengiasi nesijausti vieniši, siuntinėja atvirukus artimiesiems, o lietuviai panašu pasiduoda pliušinių meškučių, raudonų širdučių ir meilės prisipažinimų madai.
Nežinau iš kur atsiradęs šis lengvai priešiškas nusistatymas, bet gerai pagalvojus tampa neaišku, kodėl mes taip pasiduodam prekybininkų spaudimui, kodėl šluojam visas prekes, turinčias romantikos detalių, kodėl tie, kurie vieniši lieja ašaras ir ypatingai liūdi, kad štai kažkokią vasario 14 dieną, jie neturi antros pusės. O kur dingsta visos kitos dienos? Ar kitomis dienomis vieniši jau nebėra vieniši? Ar vasario 13 arba vasario 15 jau mažiau skauda, kad neturi partnerio? Ar savo sutuoktinį mylime mažiau sausio 17 ar liepos 12?
Daugiau
