Kraštietės Jolantos Gegelevičiūtės kūryba

Visi viską deklaruoja. Garsiai. Kad būtų išgirstas, kiekvienas savo tiesą turi išrėkti garsiau už kitus. Visuotiniame triukšme niekas nieko nebegirdi. Dar garsiau! Reikia šokiruoti! Priblokšti, supurtyti! Klausantis, žiūrintis pradeda gintis, nori užsimerkti, užsikimšti ausis…
O jei prieiti arti ir tyliai tyliai pašnibždėti į ausį? Asmeniškai. Tik tau…
Kad galime tiesiog būti.
Kad galime tiesiog džiaugtis.
Paglostyti lapelį, palaikyti saujoj akmenuką. Patylėti. Išgirsti save. Išgirsti  kitą. Nesužeisti. Žmogaus, paukščio, augalo…
Ir technologijos tam pasitarnauja. Aš galiu tau atnešti jūros akmenėlį, nepajudinusi jo iš savos vietos. Fotografuoju, apdoroju kompiuteriu, piešiu, montuoju, spalvinu… Norėčiau, kad pamatytum jį tokį, kokį matau aš. Suprasti tave, žiūrintį į tą akmenuką. Ir sušnibždėti…
Būkim…

Pažvelkim:  (at)vaizdai ir (at)kalbėjimai

Jolanta Gegelevičiūtė

http://www.einanti.eu/sud279liojimai.html

Share Button

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *