Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos Rokiškio skyriaus narių kūryba
Antanas Gintautas Žilinskas
Kur kalvos Aukštaitijos
Kelias gimtinėn
Ir vėl gimtinėn rieda kelias
Pro Kamajus, pro Svedasus, pro Žaliąją.
Prisėdu ant akmens, kur kitados Strazdelis
Vyžočių liūdną apdainavo dalią.
O nuo Malaišių vieškeliu ataskuba
Balta linų galva švytruodamas
Gerasis Vaižgantas su dėdėm ir dėdienėm,
Aukštaitiškai ir svietiškai dainuodamas.
O kelias žalčio bryde raitos –
Kalneliai, kalvos ir miškai…
Šventojoj nardo ryto skaistis,
Ir šaukia tėviškės takai.
Mes iš ten
Mes atėjom iš tėviškės žvyro,
Iš akmens samanoto palaukėj,
Kur prie kelio kryželiai pasvirę,
Kur motulė vis ašarą braukia.
Mes iš ten, kur dar šlama beržynai,
ir dangus su verdenėm žvaigždžių.
Tenai kloniai mūs viltį augina
Ir jos gaidą lyg dainą girdžiu.
Mes iš ten, kur šuliniuos susigėrė
Mūs vyžotų senolių skriauda,
Mes iš ten, kur tėvai rytų vėtrą ištvėrė
Su širdyje išplėšta žaizda.
Mes iš sodžiaus lietuviško žodžio –
Uito, guito, svečių nemylėto,
Bet pabudus dvasia vėlei guodžia –
Auga želmenys gražūs iš lėto.
Mes iš plazdančio vyturio ryto,
Kur pabunda žemelė gyva,
Mes iš mažo pasaulio lopelio
Su brangiausiu vardu – Lietuva.
Gražina Pitrėnienė
Ilgesys skausmo šukom šukavo,
Kai naktis vėlų vakarą vystė.
Man mėnulis šnabždėjo: „Ne tavo“.
Ir jausmuos tu ėmei pasiklysti.
Ant palangės mėnulį padėjau.
Žvaigždžių marška geltona užklojau.
Užu lango vis švilpavo vėjas.
Sutema tik bežadė vaitojo.
Glosčiau galvą mėnulio geltoną
Ir prakalbint norėjau jį tyliai.
Iš po marškos žvaigždėtos jo šonas
Vis kyšojo ir dilo, vis dilo.
Nuo jausmų tu savų nepabėgai.
Žvaigždžių marška nuo lango nuslydo.
Liko pėdos ant gurgždančio sniego.
Ir beauštantis, alkanas rytas.
* * *
Man nereikia net mažo gabalėlio dangaus.
Neišpuikusi, paprasta laimė sutilptų į saują.
Noriu kvepiančio mėtom ir uogom lietaus.
Šiandien tu, o ne aš, už kažką atnašauji.
Gal užtektų vienos žemuogėlės delnuos.
Kvapnios šalavijų, čiobrelių arbatos puodelio.
Ir apgobtum tyla nuo žvaigždėtos vėsos.
Ta tyla išraudočiau aš savo bedalę.
Prisiglaustum prie beržo, išpintum kasas,
Kai auksinis mėnulio ragelis sudyla.
Nuo rasakilų rinktum į delnus lašus,
Kad galėtum girdėti tik spengiančią tylą.
V. Papaurėlienė
LIETUVAI
O, Lietuva, išbūrei mano dalią,
Tu mano saulė, tu mana diena.
Parimus pušele prie seno kelio,
Šnibždėsiu vieną vardą: “Lietuva”.
Kai bėga metų virtinės vingiuotos,
Kai šypsos saulė, ar niūri diena,
Skausme, džiaugsme ir nerimo šešėly
Kartosiu vieną vardą: “Lietuva”.
Banguos, sugrįš praėję metai vėlei –
Manam kely tu būsi vis gyva.
Žydės, plazdės širdy svajonė –
Papuošus žemę rūtom –Lietuva.
O tavo vardą tūkstantį jau metų
Kartoja kalvos, kloniai ir miškai.
Gerai, kad žmonės tavyje išaugo,
Gerai, kad mus tu savyje matai.
Smagu, kai ošia žalia jaunuolynas,
Kai kleketuoja gandras ąžuole,
Smagu, kad vardą gintarinio krašto
Kartoja žemės žmonės:” Lietuva”…
GIMTAJAI KALBAI
Meile mano, burte mano,
Ačiū tau, kad manyje esi,
Būk žole, tyla ar vėju,
Būk, brangioji, manyje šviesi.
Lemtie mano, meile mano,
Ačiū, kad tavy esu,
Žemės grumste, motinos lopšine,
Nuo tavęs čia taip šviesu.
Būk šalia, kol šičia esam,
Būk šalia – graži, sava.
Neužgesk širdies ugnelėj,
Būk brangi kaip Lietuva.
Jolanta Augulienė
Žydėjimas
Ėjau ištiesusi rankas į priekį,
Norėjau vyšnios žiedlapį pagaut.
Norėjos trapų grožį palytėti
Ir jo dalelę pasiimti sau.
Bet žiedas kaip drugelis nuplasnojo.
Išnyko, nebeliko grožio to,
Apie kurį visus metus svajojau,
Kuris sušildo sielą vienumoj.
Belieka tik gražus prisiminimas,
Kaip glostė veidą žiedas nuostabus,
Kuris man pakuždėjo keistą žinią:
Žydėjimas… Jis trumpas, bet puikus.
Kol mylim, kol gerumą žemei nešam,
Tol tęsias mūs žydėjimas dienų.
Tad reikia saugoti širdy gerumo lašą,
Kad neišnyktume kaip žiedlapiai žiedų.
Mano Papiškiai
Klajoju aš po savo gimtą kaimą.
Deja, takai užžėlę kai kurie…
Bet kojos pačios eina, lyg savaime.
Čia viskas artima, čia aš esu namie.
Čia, žvyrduobėj, tiek dūkom, tiek bėgiojom,
Alyvų kvapą gėrėm paslapčia,
Bijodami, kad nieks nesužinotų…
Bet bėgo laikas, pralėkė risčia.
Jau nebelakstom po balas per lietų,
Nebesikarstom, nebelaipom po medžius,
Nors kartais, rodos, taip labai norėtųs,
Kad grįžtų buvęs laikas vėl pas mus.
Norėčiau vėl paglostyt mūsų karvę,
Pavargus atsigult kvapnion žolėn.
Norėčiau paklausyt, kaip groja tėvo dalgis,
Kai verčia pievos žolę pradalgėn.
Jaučiu ir šiandien, kaip maloniai kvepia
Sukrautos šieno stirtos laukuose…
Vėl bėgu po darbų, kiek kojos neša,
Atsigaivinti šulinio vėsa.
Vandens gaivumą dar jaučiu ant lūpų –
Vaikystės skonis lydi nuolatos.
Jį visad jausiu, kad ir kur bebūsiu.
Prisiminimais grįšiu atgalios.
Vaikystės žemė… Ji pati gražiausia.
Malonūs jos visi garsai, kvapai.
Ir išsimaudyti Vyžuonoje mieliausia,
Nors daugel upių, jūrų išbraidei.
Todėl ir vėl einu per savo kaimą,
Pasitaškau Vyžuonos vandeny.
Vėl noriu, kaip kadais pajusti laimę
Ir uždaryti ją giliai širdy.
Danutė Mažeikienė
Žodžiui reikia meilės
Žodžiai, mūsų žodžiai
Iš širdžių į širdis,
Varstyti vienatvės valandų tylių.
Ar ką nors prakalbins, pamyluos, sušildys,
Paberti ant žemės dulkinų kelių?
Ar mokės paguosti,
Ar turės ką duoti,
Paleisti pasaulin pusnuogiais vaikais?
Ar privers liūdėti, džiaugtis, uždainuoti,
Ar ištvers nekaukę alkanais vilkais?
Žodžiui reikia meilės,
Išminties ir laiko,
Jo viltingai laukia siela atvira.
Kai bedvasėj dykroj nebelieka saiko,
Žodžių jūroj žodžiui vietos nebėra…
Artojėlių žemė
Čia gimtasis kraštas. Tėviškė. Tėvynė.
Artojėlių žemė čia — Aukštaitija.
Basomis vaikystės takelius išmynę,
Amžinai paliekam surišti su ja.
Kiek ši žemė davė iškilių šviesuolių,
Neeilinio proto asmenų garbių.
Ir gražiausias sodžius, ir troba varguolių
Neišvengia laiko permainų svarbių.
Ta pati žemelė didvyrius augina,
Motinų nešioti ir piktadariai.
Laikas išsijoja, iškelia, skandina,
Laiko jūrą puošia dvasios švyturiai.
Jų dėka laimingi praeitį pažinę,
Jų vardus ir ainiai pagarbiai kartos,
Kas mylėjo Dievą, darbą ir Tėvynę
Liks gyvi šviesiausioj atminty tautos.
Tėviškė. Tėvynė. Mielas, savas kraštas.
Artojėlių žemė čia — Aukštaitija.
Dainomis ataustas margas lino raštas,
Laisvę išnešiojus meilės žarija…
Irena Varnienė
*****
Tave su motinos mes pienu
Kiekvienas įsiurbiam širdin.
Kaip tėvas, motina, tėvynė,
Taip laisvė tampa savastim.
Todėl ir Žalgirį laimėjom,
Ištvėrėm priespaudą, tremtis .
Ir joks grobuonis okupantas
Laisvės nepajėgė sutrypt.
Nes ji kaip feniksas atgyja
Ir dega mūsų širdyse.
Palaimink, Viešpatie, mūs geismą
Per amžius likt laisva tauta.
****
Nuoskauda, gėla, bejėgiškumas
Lydosi kaip geležis žaizdre.
Vėl širdis atšyla – saulė kyla
Pragiedrėja siela ir mintis.
Nors dangus dar palšas ir negyvas,
Tik čionykščiai paukščiai šakose,
Bet viltis šviesos, gerumo, meilės
Įsižiebia kaip kalėdinė žvaigždė.
Reda Kiselytė
Miniatiūros
Lietuviška žiauberė
Nepamatuojami užmojai klajoja po pasaulį. Vienur duonos žiauberė minkštesnė, kitur – kietesnė. Sugrįžti iš kur atėjai. Tavo rankose – lietuviškos duonos kepalas, kvepiantis ajerais. Gera…
Adomėlio džiaugsmas
Petrui neužtenka žemės, Jonui – miško, Magdė neturi pinigų, Katrė – prabangaus automobilio. Visai šeimos dinastijai kažko trūksta… Visi susikrimtę.
Keistuolis Adomėlis nesukrovė didelių turtų, bet eidamas miško takeliu linksmai švilpauja, pasigrožėdamas keistesniu kelmu, retesniu augalu…
Giminės turtingieji pavydi Adomėliui, kad jis toks linksmas ir laimingas, o turi labai nedaug.
Niekas neprarasta
Šaltis grubiais pirštais liečia veidą, rankas, kojas… Didinguose Monotonijos rūmuose įsikūrė Skubėjimas ir Nerimas, Nykuma ir Apmaudas. Atsėlina Šaltis. Nežinau, ar jis gali sušaldyti Sąžinę?
Kinta pasaulis. Apšarmojo vertybės. Guodžiu save, kad lazda turi du galus. Dažnai klaidžioju po Monotonijos rūmus, bet žinau, kad mane myli Entuziazmas…
Kartais…
Kartais tuščias rėtis geriau už pilnutėlį grūdų…
Kartais vėjas maloniau už kaitrią saulę…
Kartais tuštuma malonesnė už pilnatvę…
Kartais…