Obelių muziejaus kiemelyje skambėjo poetų eilės

Rugsėjo 29 dieną Laisvės kovų istorijos muziejaus kiemelyje klebonas Laimonas Nedveckas palaimino meistro Jurijaus Prokopovo pagamintą ir restauruotą medinį „Baltijos kelio“ kryžių. Šis paminklas muziejaus svečiams primins Atgimimo laikus ir didžiulį visuomenės dvasinį pakilimą, lydėjusį formuojant atkuriamos valstybės pamatus. Neatsitiktinai kartu su svečiais, dalyvavusiais šiame renginyje, buvo ir Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos Rokiškio skyriaus nariai.
Dar 2014 metų Kovo 11-ąją jie savo įtaigiu poetiniu žodžiu kreipėsi į Rokiškio krašto bendruomenę kviesdami dalyvauti „Baltijos kelio“ akcijos 25-mečio minėjimo renginiuose. Šių asmenybių eilės, skirtos Lietuvai, skambėjo bažnyčių, bendruomenių erdvėse tarsi kviesdamos pajausti tuos pakilius dvasinius išgyvenimus, kartu prisiminti Atgimimo laikmetį ir dalyvauti sukakties renginiuose.
Didelis šių asmenybių indėlis buvo tai, kad 2014 metų rugpjūčio 23 dieną minint „Baltijos kelio“ 25-metį šalia automagistralės Vilnius–Rokiškis rokiškėnų stovėjimo vietoje akcijos metu prie naujai atidengto akmeninio paminklo vėl susirinko didžiulis būrys kraštiečių.
Palaiminus „Baltijos kelio“ medinį kryžių susirinkusiems renginio dalyviams savo kūrybą ir eilės skaitė Vanda Vasiliauskienė, Vida Papaurėlienė, Reda Kiselytė, Danutė Mažeikienė, Jolanta Augulienė, Gražina Pitrėnienė, Jolanta Juodinytė, Irena Varnienė.
Renginyje dalyvavęs Rokiškio krašto muziejaus fotografas ir operatorius Darius Baltakys įamžino filmuotoje medžiagoje kūrėjų eiles, kurias norintys galės surasti interneto svetainėje www.Tautosakosvartai.lt ir įvertinti kaip dar vieną mūsų kraštui reikšmingą kultūrinio paveldo akcentą.

Valius Kazlauskas

Kūriniai, kuriuos Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos Rokiškio skyriaus nariai skaitė Obelių laisvės kovų muziejaus kiemelyje.

Danutė Mažeikienė

Ar dar meni?

Ar dar meni, kaip nemunais skubėjom —
Tėvynė šaukė, ragino širdis…
Pasaulis laukė, klausėsi — tikėjom
Srovės tos niekas jau nesustabdys.

Skambėjo dainos, vėliavos šnarėjo,
Blaivėjo vergas sieloje žmogaus.
Sutapo mūsų norai ir Kūrėjo,
Palaimino pats Dievas iš dangaus.

Troškimas Laisvės — amžinas kaip saulė,
Pagimdė viltį — ašarą aky…
Ar mus suprato, priėmė pasaulis?
O Laisve, Laisve, Tu tokia sunki…

Ir bėga dienos, mūsų laikas senka,
Išeisim mes, ateis nauja karta.
Minės, įvertins — to visai užtenka —
Juk kiekviena tauta tiesos verta.

Mums Laisvė leido ja pasinaudoti,
Ir tai nėra lengvutė dovana,
Bet jos dėka išmokome kovoti,
O mūsų ginklai — žodis ir daina.

Pavargom žeminami ir nuolankūs,
Pažadino šviesių žmonių dvasia.
Drąsa Pilėnų ėjome prieš tankus,
Brangius vardus skandavom miniose.

Aukų prasmė, išaukštinusi šalį,
Ištart be meilės ,,Lietuva“ neleis,
O jei kas gali, jeigu kas taip gali,
Te jiems už Laisvę žuvę neatleis.

Ar dar meni — žmogus klupdytas kelias,
Kokia graži jo išdidi galva…
Bangavo šventas mūsų Laisvės Kelias,
Jo nepamirš Tėvynė Lietuva.

Vida Papaurėlienė

Lietuvai

O, Lietuva, išbūrei mano dalią,
Tu mano saulė, tu mana diena.
Parimus pušele prie seno kelio,
Šnibždėsiu vieną vardą: „Lietuva“.

Kai bėga metų virtinės vingiuotos –
Ar šypsos saulė, ar niūri diena,
Skausme, džiaugsme ir nerimo šešėly
Kartosiu vieną vardą: „Lietuva“.

Banguos, sugrįš praėję metai vėlei –
Manam kely tu būsi vis gyva.
Žydės, plazdės širdy svajonė –
Papuošus žemę rūtom – Lietuva.

O tavo vardą tūkstantį jau metų
Kartoja kalvos, kloniai ir miškai.
Gerai, kad žmonės tavyje išaugo,
Gerai, kad tu mus savyje matai.

Smagu, kai ošia žalias jaunuolynas,
Kai kleketuoja gandras ąžuole,
Smagu, kad vardą gintarinio krašto
Kartoja žemės žmonės: „Lietuva“.

Gražina Pitrėnienė

Kur kaplytstulpiai ryma pre upes,
Kur atapūčia mėlynas vėjas,
Ti trabelas keip paukščiai sutūpi,
Iš vaikystes mani išlydėji.

Tykiai klemku na duru nukelsiu.
Kampi pečiaus kakta aprasojus.
Senan kuparan tyliai pabelsiu.
Staves senatve asloj atsistojus.

Su kačėlu ketai suvyniotas gulas,
Senelas austas dimines marškas.
Meriškuoti lina abrūsai dūlas,
Jau pagelti na čėsa keip vaškas.

Mažam kašikėly unt paminas,
Sutrūniji mėtas ir vasilkas.
Apdaužytas uzbanėlis unt lintynas.
Padynėlas unt lintynas pilkas.

Šienu da ilgai sapnuos pakrypis klaimas.
Snaus kamaraj liže, pasilgus duonas.
Na kukaliais apžėlusia atšlaima,
Laisis saula ,keip ugne raudona.

Ir vaikystes vėjas vėl krabždins
Senai maliavotas lunginyčias.
Markatnumu vėl dūšelan gins
Na senuma jau parskraipus gryčia.

Nežinau ,kas mani pakereja,
Kad sugrįžte noriu tinai vėlei.
Na aprūkusių sienų un mani žiūres
Visi švinti gryčias abrazdėliai.

Irena Varnienė

Tave su motinos mes pienu
Kiekvienas įsiurbiam širdin.
Kaip tėvas, motina, tėvynė,
Taip laisvė tampa savastim.

Todėl ir Žalgirį laimėjom,
Ištvėrėm priespaudą, tremtis-
Ir joks grobuonis okupantas
Laisvės nepajėgė sutrypt.

Nes ji kaip feniksas atgyja
Ir dega mūsų širdyse.
Palaimink, Viešpatie, mūs geismą
Per amžius likt laisva tauta

***
Atodūsis

Laisve,
stebukle trapus,
Dainom ir krauju iškovota,
Būk,
su Lietuva būk,
Ir atleisk,
Kad nei džiaugtis,
nei vertint nemokam
***
Mirties mįslė neįminta:
Ją paslaptingas šydas kloja.
Nuolankūs, tylūs ir kalti
Suklumpame mes jums prie kojų.

Tik Vėlinių žvakės liepsnoj
Ištirpsta tai, kas širdį slegia,
Ir šitoj mistiškoj šviesoj
Te visos vėlės randa kelią

Į savo amžinus namus,
Kuriuos pats Viešpats ir globoja,
Ir kaip šventieji būt dori
Kiekvienas gyvas užsimoja.

Jolanta Juodinytė

Tėvo kelias

Rudenio saulei panyrant į mirštantį vakarą,
Ieškau šioj žemėj išėjusio tėvo pėdų,
Kad bent atminty pakartočiau jo kelią lyg tolimą pasaką,
Kad rasčiau, kas veda mane tuo pačiu erškėčiuotu taku.

Ieškojau jo pėdsakų ženklo senutėj protingoj Europoj,
Akropolio saulėj ir Romos mozaikoj keistoj:
Nebūta… neliesta… neplukdė Venecijos grakščios gondolos…
Paryžius… niekad nesveikino jo Eliziejaus laukuos…

Tik Sibiro taigoj mačiau jo pramintą takelį,
Tiktai Jenisiejus dar mena jo jaunus metus.
Tenai atradau sulaužyto sparno mažytę plunksnelę,
O svetimas kraštas tylėjo – rūstus, atgrasus.

Prie pilko gimtinės sodybos akmens po medžiu palei mylimą upę
Radau tiek jo pėdsakų, tiek jo ryškiausių ženklų,
Kad mintys šalia ašarotos parkrito, suklupo…
Paglosčiau geltoną pakrantės smiltelę – ak, kaip čia jauku!

Čia langas, čia sodas, čia vagos ir vyturio giesmės,
Vaikai ir anūkai, užaugę su tėvo svarbiausiu vardu.
Čia ryškios ir aiškios dienų nužydėjusių prasmės,
Praėjus sunkiausius kelius dabar čia ilsėtis ramu.

Antanas Gintautas Žilinskas

Mes iš ten
Mes atėjom iš tėviškės žvyro,
Iš akmens samanoto palaukėj,
Kur prie kelio kryželiai pasvirę,
Kur motulė vis ašarą braukia.

Mes iš ten, kur dar šlama beržynai,
Ir dangus su verdenėm žvaigždžių.
Tenai kloniai mūs viltį augina
Ir jos gaidą lyg dainą girdžiu.

Mes iš ten, kur šuliniuos susigėrė
Mūs vyžotų senolių skriauda,
Kur tėvai rytų vėtrą ištvėrė
Su širdyje išplėšta žaizda.

Mes iš sodžiaus lietuviško žodžio –
Uito, guito, svečių numylėto,
Bet pabudus dvasia vėlei guodžia –
Auga želmenys gražūs iš lėto.

Mes iš plazdančio vyturio ryto,
Kur pabunda žemelė gyva,
Mes iš mažo pasaulio lopelio
Su brangiausiu vardu – Lietuva.

Antano Gintauto Žilinsko tekstą skaitė istorikas Valius Kazlauskas.

Jolanta Augulienė

Mano Papiškiai
Klajoju aš po savo gimtą kaimą.
Deja, takai užžėlę kai kurie…
Bet kojos pačios eina, lyg savaime.
Čia viskas artima, čia aš esu namie.

Čia, žvyrduobėj, tiek dūkom, tiek bėgiojom,
Alyvų kvapą gėrėm paslapčia,
Bijodami, kad nieks nesužinotų…
Bet bėgo laikas, pralėkė risčia.

Jau nebelakstom po balas per lietų,
Nebesikarstom, nebelaipom po medžius,
Nors kartais, rodos, taip labai norėtųs,
Kad grįžtų buvęs laikas vėl pas mus.

Norėčiau vėl paglostyt mūsų karvę,
Pavargus atsigult kvapnion žolėn.
Norėčiau paklausyt, kaip groja tėvo dalgis,
Kai verčia pievos žolę pradalgėn.
Jaučiu ir šiandien, kaip maloniai kvepia
Sukrautos šieno stirtos laukuose…
Vėl bėgu po darbų, kiek kojos neša,
Atsigaivinti šulinio vėsa.

Vandens gaivumą dar jaučiu ant lūpų –
Vaikystės skonis lydi nuolatos.
Jį visad jausiu, kad ir kur bebūsiu.
Prisiminimais grįšiu atgalios.

Vaikystės žemė… Ji pati gražiausia.
Malonūs jos visi garsai, kvapai.
Ir išsimaudyti Vyžuonoje mieliausia,
Nors daugel upių, jūrų išbraidei.

Todėl ir vėl einu per savo kaimą,
Pasitaškau Vyžuonos vandeny.
Vėl noriu, kaip kadais pajusti laimę
Ir uždaryti ją giliai širdy.

Reda Kiselytė

Kasdienybė

miniatiūra

Apkabinu ąžuolą, valgau iš molinio dubens, dėviu lininį audinį, grožiuosi medine klumpe, pasipuošusia gintaro akele, kramsnoju duonos žiauberę, kvepiančią ajerais, skaitau M. Mažvydo „Katekizmo prastus žodžius“, akimis glostau jūros bangas. Visa tai yra čia, mano namuose, mano Lietuvoje.

Share Button

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *