Seniausi žmonių gyvenimo pėdsakai Obelių krašte siekia akmens amžių, bet rašytiniuose šaltiniuose šis vardas pradėtas minėti tik nuo 16 amžiaus pradžios. Valdovo dvaras, priklausęs didžiajam kunigaikščiui, čia galėjo būti įsteigtas net 15 amžiaus pabaigoje, o anksčiausiai paminėtas 1509 metais. Tikriausiai tada čia jau buvo ir gyvenvietė. Ši data kai kuriems tyrinėtojams kelia abejonių.
1519 m. pradėti minėti Obeliai, kai jau buvo miestelis ir dvaras, karališkoji, arba Lietuvos didžiojo kunigaikščio valda. Gal bus surasta ir ankstesnė data, bet dabar šie metai laikytini įkūrimo metais.
1529 m. sutartyje, kurioje nustatyta LDK ir Livonijos siena, minimas kaip pasienio valsčius, 1533 m. – kaip valsčius ir miestelis. 1551 m. kaip miestelis prie valdovo dvaro, Obeliai turėjo mokėti 5 kapas grašių sidabrinės mokestį (kiek Alytus, Raseiniai, Kernavė). Tai rodo gyvenvietės išaugimą, jos reikšmės padidėjimą.
1561 m. rengiantis karui su Livonija Žygimantas Augustas Obelių dvaro laikytojui Stanislovui Davainiui įsakė Obelių dvare įkurdinti 200 lenkų raitelių.
1565 m. Obelių valsčiaus vietininkas buvo Jonas Svencickis, 1567 m. Žygimantas Augustas Obelius atidavė LDK iždininkui Mykolui Naruševičiui, bet valdovas karui su Maskva iš Gardino žemės teisėjo Grigorijaus Masalskio pasiskolino 3 200 kapų lietuviškų grašių ir užstatė jam Obelių valsčių su dvaru ir miesteliu.
1567 m. inventoriuje aprašytas Obelių dvaras, prie ežero buvo spirito varykla, ežero gale – užtvanka ir malūnas, miestelyje gyveno 33 šeimos: beveik visi žmonės buvo žemdirbiai, odminys, žvejų vyresnysis. Obelių dvarui priklausė 19 kaimų, valsčiuje ir dvare buvo 45 valakai su 169 ūkiais.
1586 m. Obelių dvaras su miesteliu įkeičiamas kunigaikščiui Martynui Daumantui Giedraičiui (jis minimas kaip Obelių valdytojas ir 1609 m.) už 3 600 kapų grašių. 1610 m. dvaras su miesteliu duodami valdyti LDK medžiokliui Jonui Naruševičiui. 1615 m. dvarą vėl valdo kunigaikštis Martynas Giedraitis. 1619 m. Obelių dvaras su miesteliu tenka Upytės maršalui Kristupui Bialozarui.
1629 m. įkurta parapija, pastatyta medinė bebokštė bažnyčia, iki tol buvo koplyčia. Bažnyčios globėjas Žygimantas Vaza klebonu paskyrė Mykolą Hinesą, suteikė fundaciją ir užrašė Obelių bažnyčiai Pakriaunių kaimą su 21 valaku žemės.
1641 m. valda išnuomojama Kristupui Bialozarui. 1645 m. visa Obelių valda su miesteliu ir minėta skola atiduodama valdyti valdovo rūmų dvariškiui Jonui Buinickiui.
LDK – Lenkijos kare 1655 m. Obelius ir apylinkes nuniokojo Rusijos kariuomenė, 1657 m. – Švedijos kariuomenė, į nelaisvę paėmė žmonių.
Apie 17 a. vid. valda pereina į Tiškevičių rankas. 1651 m. valdo Jurgis Tiškevičius, 1687 m. – jo sūnus Kazimieras Tiškevičius, miręs 1696 m. Obeliuose. 1713 m. Augustas II Obelius perduoda valdyti Jurgiui ir Juozapui Tiškevičiams už jų tėvo Kazimiero Tiškevičiaus kovų su maskvėnais metu prarastas valdas Kijevo vaivadijoje. Obeliai tapo privati valda.
1738 m. pastatyta nauja medinė bažnyčia su 8 langais, 3 altoriais, bokštu bažnyčios viduryje ir 2 bokšteliais priekyje. 1796 m. Obelių bažnyčioje Evangelija skaitoma lenkiškai ir lietuviškai, o pamokslai dažniausiai sakomi lietuviškai.
1757 m. dvarą Juozapas ir Ona Tiškevičiai pardavė Ukmergės žemės teisėjui Jeronimui Petkevičiui ir jo žmonai Elžbietai Subinskaitei. Valdai priklausė 15 kaimų, gyveno 35 šeimos, iš jų 15 – žydų. Neaišku, kada Obeliuose įsikūrė žydų bendruomenė. 1567 m. inventoriuje žydai dar neminimi, 1765 m. miestelyje surašyta 17 žydų šeimų (iš viso 89 gyventojai).
Obelių pradžios mokykla
Manoma, kad tik 1777 m. pradėjo veikti parapinė mokykla. 1781 m. mokėsi 22 mokiniai (18 valstiečių, 4 bajorai). Parapijoje gyveno 3 674 asmenys.
1797 m. Obelių dvaro savininkas tebebuvo Ignotas (Jeronimo sūnus) Petkevičius.
Carinės Rusijos laikais Obeliai buvo Zarasų (Novoaleksandrovsko) apskrities valsčiaus centras. 1823 m. sudegė bravoras, keli ūkiniai pastatai. 1858 m. leista antradieniais rinktis turgui, pastatyta pašto stotis ir smuklė (abu pastatai klasicistinės architektūros).
1857 m. parapinę mokyklą lankė 77, 1858 m. – 49, 1859 m. – 44, 1860 m. – 50 vaikų.
1850 m. Obelių parapija buvo atskirta nuo Vilniaus vyskupijos, prijungta prie Žemaičių vyskupijos. 1866 m. pastatyta ir pašventinta bažnyčia (keturkampė, su dviem nedideliais bokšteliais, trimis altoriais).
Numalšinus 1863 m. sukilimą buvo uždaryta parapinė mokykla, pradėjo veikti slaptos lietuviškos mokyklos, atgabenta uždraustos lietuviškos spaudos. 1867 m. Obeliuose atidaryta valstybinė liaudies mokykla rusų dėstomąja kalba: ją lankė 10, 1877 m. – 31, 1881 m. – 40, 1886 m. – 52, 1898 m. – 25 vaikai.
1868 m. Obeliuose buvo 232 gyventojai. Pagal luomus miestelyje gyveno: 25 dvarininkai, 5 dvasininkai (iš jų 2 katalikų), 145 miestelėnai, 39 valstiečiai, 5 trobelninkai, 9 atitarnavę kariškiai, 4 užsieniečiai. Pagal tikėjimą: 5 stačiatikiai, 75 katalikai, 4 evangelikai liuteronai, 148 žydai. Pagal užsiėmimus: 39 žemdirbiai, 55 prekybininkai, 23 amatininkai, 115 užsiimantys kitkuo. Miestelis užėmė 113 dešimtinių. Buvo 1 mūrinis, 59 mediniai gyvenamieji namai, 2 krautuvės, 1 gamyklėlė, 1 viešbutis, 2 traktieriai, 2 užvažiuojamieji namai, 1 vyninė, valsčiaus valdyba, turgavietė.
1880 m. Reinoldui Tyzenhauzui mirus, Obelius, Rokiškį ir kitus dvarus paveldėjo jo sesuo Marija Tyzenhauzaitė-Pšezdeckienė. Ši giminė Obelius valdė iki 1940 m.
1872–1873 m. netoli Obelių nutiestas Radviliškio – Daugpilio platusis geležinkelis. Miestelis ėmė sparčiai plėstis, pagyvėjo prekyba. 1885 m. Obeliuose veikė 4 krautuvės, 2 žydų maldos namai, 513 gyventojų. Per 1897 m. Rusijos gyventojų surašymą Obeliuose buvo 975 gyventojai (iš jų 652 žydai, veikė sinagoga ir 2 žydų maldos namai).
Maždaug iki 1900 m. Obeliuose vargonininkavo, bažnytiniam chorui ir orkestrui vadovavo Mikas Petrauskas, savo muzikinę veiklą pradėjo Kipras Petrauskas. 19 a. pab. Obelių bažnyčioje sugiedotos lietuviškos mišios.
1899 m. žydų ritualinėje pirtyje kilo gaisras. Sudegė miestelio centrinė dalis: 24 gyvenamieji namai su visais kiemo pastatais, 10 krautuvių, skolinamoji-taupomoji kasa, klebonija. Iš bažnyčios liko tik mūro sienos.1900 m. bažnyčią atstatė, praplėtė, paaukštino bokštus, šonuose pristatė koplyčias, pastatė kleboniją, ūkinius pastatus. Trijų navų bažnyčios architektūra eklektiška, turi neogotikos bruožų
.
Darbams vadovavo inžinierius Oskaras Bliumentalis iš Daugpilio, rūpinosi Obelių klebonas Vincentas Birutavičius.
1905 m. anticariniai įvykiai paveikė Obelių valsčių, vyko demonstracija, pareikalauta, kad išvyktų caro valdininkai, valsčiaus pareigūnai būtų lietuviai, pamokos valdinėje mokykloje nutrauktos, uždaryta degtinės parduotuvė, išrinkta nauja valsčiaus valdyba: viršaitis Justinas Vienožinskis, mokytoja jo sesuo Liudvika, policijos uriadninkas Leonas Gylys. Atsiųsti baudėjai atkūrė carinę tvarką.
Sušvelnėjus caro cenzūrai, 1906 m. Obelių liaudies mokykloje pradėta dėstyti lietuvių kalba. 1907 05 31 Obeliuose vyko bene pirmasis lietuviškas vakaras, kuriame suvaidinta Jurgio Smalsčio-Smolskio komedija „Nutrūko“. Panašūs vakarai buvo rengiami ir vėliau.
1908 m. Obelių dvaro sodyboje pastatyta tais laikais moderni spirito varykla, miestelyje – parapijos namai, vėliau iki geležinkelio stoties nutiestas žvyrkelis, atidarytas Blaivybės draugijos skyrius, kuris kitais metais įsteigė arbatinę, įkurta parapijos biblioteka, kurioje buvo 560 knygų. Prieš karą įsteigtas Lietuvių katalikų moterų draugijos skyrius.
1909 m. leista atidaryti mergaičių Žemės ūkio ir ruošos mokyklą, ją įsteigė ir rūpinosi grafas Jonas Pšezdeckis su žmona. Mokykla įkurta dvaro pastatuose, mokslas joje tęsdavosi trejus metus, mokėsi 30 – 100 mergaičių. Mokykla išleido nemažai išmokslintų namų šeimininkių.
1911 m. Obelius vėl nusiaubė gaisras. Sudegė apie 40 namų. Tais pačiais metais atidarytas paštas, 1913 m. įvestas telegrafas.
Pirmojo pasaulinio karo metais, 1915 m. rugsėjo 13 d., vokiečių kariuomenė užėmė Obelius, išgrobstė dvaro turtus, išvežė dalį spirito varyklos įrenginių, susprogdino cisternas, patalpose įrengė rekvizuotų gyvulių skerdyklą. Gyventojai patyrė okupacijos sunkumų.
1918 m. paskelbus atkurtą Lietuvos Nepriklausomybę, Laikinajai vyriausybei paraginus kurti vietos savivaldą, išrinkta valsčiaus taryba. Deja, bolševikinėmis idėjomis užsikrėtę žmonės 1918 12 19 Obeliuose sukūrė revoliucinį komitetą ir paėmė valdžią į savo rankas. Bolševikinė valdžia, remiama Raudonosios armijos, Obeliuose egzistavo iki 1919 m. birželio. Obelius užėmus Lietuvos kariuomenei, čia buvo Joniškėlio batalionas, dalyvavęs mūšiuose, išstumiant Raudonosios armijos dalinius už Dauguvos.
1920 m. veikė tik vėjo malūnas, ištuštėjusi spirito varykla pradėjo griūti. Buvo 11 amatininkų (4 batsiuviai, 4 siuvėjai, 3 kalviai), bet miestelis pradėjo atsigauti, atkurta pradžios mokykla.
1923 m., Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, miestelyje buvo 126 kiemai su 976 gyventojais, priemiestyje – 25 ir 117, dvaro sodyboje – 3 ir 122, palivarke – 1 ir 113, gyvenvietėje prie geležinkelio stoties – 1 ir 69, Obelių vienkiemyje – 1 ir 10. Valsčiuje gyveno 680 žydų. Surašyta 9 430 lietuvių, 2 329 rusai sentikiai, 75 latviai, 147 lenkai, 15 vokiečių, 11 svetimšalių.
1927 m. metais prijungus Kriaunų valsčių, Obeliai tapo Rokiškio apskrities didelio valsčiaus (apie 15 000 gyventojų) centru.
Prie geležinkelio stoties įrengta muitinė su sandėliais ir vagonais-šaldytuvais. Veikė geležinkelio remonto dirbtuvės, geležinkeliečių poilsio namai, įsteigtas žemės ūkio kooperatyvas „Viltis“, 1925 m. pradėjo veikti pieninė.
Nuo 4 dešimtmečio pradžios plėtėsi ūkinė veikla: buvo 19 krautuvių (14 žydų), elektrinė (geležinkelio stotyje), malūnas, lentpjūvė, muitinė, girininkija (Audronių k.), pasienio, vidaus ir geležinkelio policijos įstaigos, viešoji biblioteka (nuo 1933 m.), paštas, vaistinė, ligoninė (nuo 1940 m.), sveikatos punktas; dirbo gydytojas, akušerė, veterinarijos felčeris. Obeliuose rinkdavosi dideli turgūs, veikė keliolikos religinių, tautinių, visuomeninių organizacijų skyriai, choras, 2 orkestrai.
4 dešimtmetyje iškilo naujų pastatų. Tarp senamiesčio ir geležinkelio stoties susiformavo gražus naujamiestis. 1936 m. iškilo Kipro Petrausko pradžios mokykla, 1936–1937 m. – Šaulių namai, 1937 m. – pieninė, muitinės sandėliai. Pagrindinės Vytauto, Dariaus ir Girėno gatvės senojoje miestelio dalyje buvo išgrįstos akmenimis, pakloti šaligatviai. 1938 m. pradėjo veikti atnaujinta spirito varykla. Obelių dvare buvo didelis parkas, kuriuo naudojosi ir miestelio gyventojai, naujas parkas pasodintas tarp miestelio ir geležinkelio stoties.
Nepriklausomybės metais didelė dalis Obelių ir Rokiškio dvarų žemės iš Jono Pšezdeckio buvo nusavinta. 1935 m. dvarininkui palikti 3 sklypai (iš viso 249,47 ha).
1940 m. Obelių krašto istorijoje prasidėjo žiaurios Sovietų Sąjungos ir fašistinės Vokietijos okupacijos, iš esmės paveikusios viso krašto gyvenimą.
Aloyzas Petrašiūnas Istorikas Parengta pagal Algirdo Baliulio, Elmanto Meilaus, Kazio Misiaus, Algimanto Miškinio publikacijas