Loretą Urbonienę prisimename kaip jautrią, nuoširdžią, darbščią asmenybę, aplinkiniams skleidusią pagarbą, šilumą ir gėrį. Laisvės kovų istorijos muziejaus erdvėms ji suteikė nepaprastos šilumos ir ramybės pojūtį. Ji labai mėgo kruopštų muziejininkės darbą, atliko jį su meile ir atsakomybe, tapome vieno bendro kolektyvo dalimi, kartu pasidalindami džiaugsmais ir rūpesčiais. Svarbiausia, kad Kūrėjas jai suteikė menišką prigimtį. Loretos kūriniai mus žavės išskirtiniu kruopštumu ir gilia įžvalgos paslaptimi, tarsi tiltu, jungiančiu būtį ir tą pasaulį, į kurio erdves Kūrėjo valia iškeliavo ši brangi ir artima asmenybė.
Loreta apie savo kūrybą taip rašė: „ Mano tapyboje – gėlės, paukščiai, angelai – visa tai, kas mus supa, jie tarsi įvilkti į paslapties šydą, truputį stilizuotą, tarsi iš pasakos, išsvajotą ir išsapnuotą…Taip gimsta mano darbai…Tapant šilku Laikas tarsi neegzistuoja, tarsi užburia, žavi ir kartu drausmina“.
Palikai mus ir iškeliavai į kitą Kūrėjo pasaulį, kuris Tave supo čia ir nuoširdžiai pasitiko anapus, o ištikimieji angelai dar pabus kartu, skleisdami Tavo šilumą mums likusiems.
Nuoširdžiai užjaučiame artimuosius netekus Loretos.