1991 m. dirbau Obelių kultūros namų direktoriumi, priklausiau Sąjūdžio rėmimo grupei. Iš bendraminčių sąjūdiečių gaudavau informaciją apie įvykius Vilniuje, supratau, kad Lietuvos valstybingumui gresia pavojus. Apie ketinimus vykti į Vilnių ginti parlamento sužinojau iš Obelių sąjūdžio aktyvistų. Jie informavo, kad sausio 12 dieną organizuojamas išvykimas nuo Obelių seniūnijos. Išvykome 12 valandą dviem autobusais. Vieną paskyrė tuometinis Obelių vaikų namų direktorius Romas Kundelis. Iš Obelių išvykome į Rokiškį, ten prisijungėme prie rokiškėnų autobusų kolonos, stovinčios netoli dabartinės savivaldybės pastato. Rokiškėnai rinkosi prie pašto. Pamenu, kad išvykimą organizavo Leonas Jankauskas, buvęs Rokiškio rajono Sąjūdžio tarybos pirmininkas, sąjūdietis Petras Blaževičius, Algis Kuolas. Didžiuliame žmonių būryje sutikau pažįstamus rokiškėnus, pasiruošusius vykti į Vilnių. Mūsų autobusas PAZ vyko didžiulėje bendroje kolonoje. Autobuse vykusių obeliečių nuotaika buvo pakili, niekas nenumatė tokios įvykių baigties. Vilniuje autobusų koloną tvarkdariai nukreipė prie parlamento. Mūsų autobusas buvo pastatytas į autobusų eilę kaip galima barikada parlamentui ginti. Mes, kaip ir daugelis rokiškėnų, stovėjome prie parlamento rūmų nuo Neries upės. Aplinkui netilo dainos, buvome pakilios nuotaikos. Kadangi turėjau fotoaparatą fotografavau. Ne visos nuotraukos išliko, keletą jų padovanojau Rokiškio krašto muziejui.
Padėtis pasikeitė, kai pamatėme važiuojančią tankų koloną link televizijos bokšto. Jie pravažiavo po tiltu ties parlamentu. Buvo apie dvyliktą valandą vakaro. Kolona judėjo link televizijos bokšto. Tolumoje pasigirdo šūviai, sprogimų salvės. Šalia manęs stovintys stovėjo ir niekur nesitraukė nuo parlamento pastato. Daugelis tarsi sustingę taip prabuvo iki ryto. Naktį tolumoje keliu lėkė greitosios pagalbos automobiliai įsijungę sirenas. Vėliau atsirado liudininkų, buvusių prie televizijos bokšto. Jie pasakojo matę okupantų siautėjimą. Įsitempę laukėme ryto. Išaušus supratome, kad pavojus praėjo. Sužinojau apie žuvusius prie televizijos bokšto. Vėliau sužinojau, kad netekome ir rokiškėno. Dieną pamačius daugybę žmonių, atėjusių prie parlamento atsirado vidinis suvokimas, kad taip apgynėme Laisvę. Į Rokiškį parvykau tik Sausio 13-osios vakare.
Svarbiausio nepasakiau. Su manimi visada kartu buvo ir mano dukrelė Lina, kuriai tuo metu buvo šešeri metukai. Jai šie įvykiai paliko gilų įspūdį.
Užrašė istorikas Valius Kazlauskas.