Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė: „Kada man linksma, karpau, o kai liūdna, rašau poeziją“

Per 2019 metų Obelių miesto gimtadienį, kuris vyko pirmąjį rugsėjo savaitgalį, netrūko įvairios veiklos ir užsiėmimų, kur ką nuveikti galėjo rasti kiekvienas. Tačiau nemažas būrys tautodailės, rankdarbių ir meno gerbėjų rugsėjo 7-ąją sugužėjo į miestelio biblioteką, kur įvyko susitikimas su kraštiete, tautodailininke, karpinių meistre ir knygų autore Odeta Tumėnaite-Bražėniene.

Susitikimo metu menininkė susirinkusiuosius supažindino su savo kūryba, pademonstravo įspūdingus karpinius iš popieriaus, lino bei medžio raižinius, pristatė kalendorius su iliustracijomis iš jos karpinių bei poezijos knygą „Angelo šešėlyje“. Kilusi iš Rokiškio rajone esančio Keležerių kaimo, O. Tumėnaitė-Bražėnienė dabar gyvena Utenoje, tačiau pabaigusi Keležerių pradinę mokyklą, o vėliau – Obelių vidurinę mokyklą, išliko artima gimtajam kraštui, kur dažnai jos darbų galima išvysti organizuojamose tautodailės parodose. Kaip minėjo pati menininkė, jos raižinių darbuose visada atsispindi religinė ir tradicinė lietuviškos tautodailės tematika ir kitokio savo braižo ji jau neįsivaizduoja. Čia nėra modernaus meno detalių ir labiausiai koncentruojamasi į tradicijas, kurios lietuviškame mene vyrauja jau daugybę metų, tačiau vienas įdomesnių jos kūrybos bruožų yra tas, kad moteris sau visada išsikelia iššūkius ir siekia, kad darbuose neatsirastų monotonija. Galbūt todėl 2009 m. įgyvendino išsikeltą tikslą, sukurti vieną didžiausių karpinių Lietuvoje „Mano Lietuva“, kurio ilgis siekia net 22 m. Menininkė juokavo, kad galbūt ateityje, kai jau pritrūks idėjų, mėgins padaryti mažiausią įmanomą karpinį, kad galėtų save motyvuoti darbui.

Tautodailininkė atskleidė, kad dažniausiai jos atliktus darbus įsigyja užsienyje gyvenantys lietuviai, kurie ilgisi kažko lietuviško, o jos raižiniai yra būtent tai, kas bent jau dalinai užpildo esamą tuštumą. Juose dažniausiai vaizduojami tradicijai lietuviški simboliai, gamta, įvairūs raštai ir kt., todėl nieko keista, kad esantiems toli nuo gimtinės, tai labai artima kūryba. Svarbu paminėti kad O. Tumėnaitė-Bražėnienė žinoma ne tik Lietuvoje, tačiau nemažai keliauja ir po užsienį, dalyvauja mugėse bei organizuoja kūrybines dirbtuves, kuriose kitus moko karpinių bei raižymo meno. Menininkė pasakojo, kad karpiniai ir raižiniai ją traukia tada, kuomet ji džiaugiasi gyvenimu, kada yra laiminga. Tačiau visiškai kitaip ją paveikia niūri ir liūdna nuotaika, kada popieriaus žirkles ar raižinių peiliukus pakeičia rašymo priemonė, su kuria menininkė užrašo širdį spaudžiančius eilėraščius ir išlaisvina savo emocijas.

Susitikimo su menininke pabaigoje, prasidėjus sveikinimams ir padėkoms, pasirodė ir kelios buvusios menininkės bendraklasės, kurios pasidalino keliais paauglystės prisiminimais iš Obelių vidurinės mokyklos laikų, pasidžiaugė menininkės pasiekimais ir laimėjimais. Vėliau jaukus susitikimas su kraštiečiais buvo perkeltas prie kavos puodelio, kur su menininke buvo galima pabendrauti artimiau. Šiuo metu Obelių miesto bibliotekoje vyksta tautodailininkės karpinių paroda. Kviečiame apsilankyti.

Vilma Kulytė

Share Button

Lietuvos šalčio rekordininkas – obelietis

Balandžio 12 dieną Kaune buvo pasiektas Lietuvos buvimo lede rekordas. Ir kas gi jį pasiekė? Daugeliui pažįstamas žmogus, obelietis Modestas Stumbrys. Jis prisistato taip: Minusasas Pornoūsai Nesveikuolis (sakė, tai labai svarbu). Jo filosofija tokia, kad nieko nenori turėti bendro su sveikuoliais, nes gyvena labai įvairių gyvenimo būdą. Obeliai.eu redakcija trumpai pakalbino rekordininką.

Tai kaip jautiesi? Jau atšilai?

Jaučiuosi labai gerai. Pasiekti Lietuvos rekordą yra nelengva, o kai tai padarai, tai turi susikurti naują tikslą. Galvoje dabar verda įvairūs dalykai. Normaliai atšilinėti po rekordo pradėjau maždaug po pusvalandžio, kai išlindau iš ledo glėbio. Maždaug po tiek laiko kūną virpinti pradėjo giluminis kaulų ir raumenų įšalas.

Ar rekordas užfiksuotas? Atsimenu, kad prieš kažkiek metų „DiArchy“ irgi ilgai lede išbuvo. Ne tai buvo panašiai?

Rekordas užfiksuotas oficialiai, stebint Lietuvos rekordų knygos fiksuotojui – 30 minučių 4,10 sekundės. „DiArchy“ yra iliuzionistai, todėl jie žaidžia mūsų vaizduote, o ne tikrais išbandymais. Jie stovėjo lediniame kambaryje, nesiliesdami prie jo sienų, buvo naudojami ir kiti triukai, kurių, kaip visi žino, magai ir iliuzionistai neišduoda. Aš buvau ne tik ledinėje talpoje, bet ir buvau apipiltas grynu nesintetiniu ledu, kurio temperatūra nuolat buvo fiksuojama (minus 5,0 laipsniai pagal Celsijų) nuo pėdų iki kaklo – toks buvo rekordo fiksuotojų reikalavimas.

Kiek metų prireikė, kad galėtum tiek laiko šaltyje išstovėt?

Kiek ten tiksliai metų reikėjo, tai negaliu pasakyti, nes niekad to ištverti tiek ilgai nebandžiau, gal būtų pavykę ir anksčiau. Šilto vandens nenaudoju, išskyrus indų plovimą, aštunti metai. Grūdinuosi po šaltu dušu vonioje su ledukais, maudausi žiemą be pirties, vedžioju šunį žiemą be marškinėlių, bėgioju visus metus tik su šortais, tai tapo mano gyvenimo dalimi.

Kokios mintys sukosi galvoje stovint lede?

Mintys lede užšąla. Jei rimtai, tai reikia jas sustabdyti, nes vidinė koncentracija čia žaidžia tiek pat, kaip ir fizinė ištvermė. Lede labai greitai supranti, koks yra reliatyvus laikas. Jis tiesiog užtraukia rankinį stabdį. Vis ramini kūną, kad viskas gerai, nes jauti, kas su tavimi vyksta, stengiesi stabilizuoti kvėpavimą ir nesiblaškyti.

Gal bandysi pagerinti šį rekordą? Gal šįkart Obeliuose?

Rekordas yra toks dalykas, kad pasiekęs vieną, iškart nori dar vieno. Manau, kad šis rekordas bus pagerintas. Ar mano paties? Manau, kad tam dar reikia šiek tiek laiko. Ar kitas rekordo gerinimas gali vykti Obeliuose? Gali, bet gali ir nevykti, tik ateitis parodys, kaip ten bus.

Kalbant apie Obelius. Gavai kažkokio palaikymo ar nepritarimo iš kraštiečių?

Obeliečiai labai palaikė, gavau daug žinučių, kad pavaryčiau kiek tik įmanoma geriau. Ir pavariau – ačiū jums. Nepritarimo sulaukti man nėra baisu, nes kad ir ką darysi, tai kažkam netiks. Tai labai žmogiška ir normalu.

Jau nebe šalčio tema – ar bus šiemet žygis dviračiais, skirtas „ABELIEČIŲ tarmęs diskriminacijąs prablėmąs viešinimui“? Gal jau yra norinčiųjų dalyvauti?

Dviračių žygis yra kasmetinė tradicija, tai man yra meditacija ir kelionė su savimi. Stengiuosi šios kelionės metu neapsikrauti palydovais dėl atsakomybės, bet jei kas nori prisijungti, tai visada prašom. Būna smagu.

Gal ką norėtum daugiau pasakyti obeliečiams?

Obeliečiams linkiu siekti rekordų – kasdien, visur ir visokių. Tai suteikia stimulo gyventi, o išsikeltas tikslas duoda kuro vidiniam varikliui.

Nuotraukos: https://www.lightstrokephoto.com/

Share Button