Ką pagamino „Idėjų fabrikas“ šiemet?

Rugsėjo 7 dieną, dar prieš prasidedant „Obelinės“ renginiams, Obelių gimnazijoje, naujai atidarytoje salėje (kur kažkada buvo darbų kabinetas), įvyko jau antrasis „Idėjų fabrikas“. Šįkart, nors iš pradžių planuota kitaip, nuspręsta daryti diskusiją apie miesto dabartį bei ateitį.

Kad visi gautų diskusijai įkvėpimo, buvo pakviestas svečias Šarūnas Savickas. Jis pats būdamas vilnietis šiuo metu persikėlė gyventi į Švenčionėlius, ten kuria bendruomenę „Miško uostas“, priviliodamas žmones ne tik iš didmiesčių, bet ir įtraukdamas vietinius. Prieš keletą metų Antalieptėje su draugais sugebėjo įsukti socialinių verslų stovyklą, BiZzZ kuri vyksta iki dabar, taip atgaivindamas ir patį miestelį.

Renginio moderatoriai buvo Vytautas Butėnas ir Jurgita Polonskaitė-Ignotienė.

Pasaulio matęs (bent kartą jį apkeliavęs) svečias papasakojo, kokie yra privalumai gyventi provincijoje. Jurgita, netikėtai ėmusi palaikyti pokalbį ir diskusiją, pateikė poziciją iš priešingos pusės. Ir tai, kas miestiečiui atrodo privalumai, provincijos jaunuoliui kaip tik – trūkumai. Ir atvirkščiai. Šarūnas papasakojo, kaip į Antalieptę pavyko pritraukti socialinius inovatorius.

Po pokalbio, kaip ir buvo galima tikėtis, jaunuoliai nedrįso klausti ar siūlyti savo idėjų. Jurgitos iniciatyva visi pasiskirstė į tris būrelius, kad galėtų drąsiau su vienu iš renginio veidų pasikalbėti apie tai, ko jiems reikėtų, kad gyventi Obeliuose būtų gera. Dvi komandos koncentravosi į idėjų generavimą, viena klausė pasiūlymų ir patarimų, kaip ir ką reikėtų daryti, kad pavyktų pasiekti rezultatų.

Po keleto minučių svečias, iškėlęs popieriaus lapą su prirašytomis idėjomis, paprašė Obelių seniūno telefono. Jį gavo, ir tuoj pat paskambino. Įjungė garsiakalbį, pranešė, kad jo klauso krūva žmonių, ir vardindamas idėjas išklausinėjo, ką įmanoma padaryti, o ko – ne. Taip parodydamas jaunimui, kad jei kažko nori, tiesiog imi ir darai.

Apibendrinus visų komandų pokalbių rezultatus, išaiškėjo, kad moksleiviai tam, kad jiems būtų geriau gyventi Obeliuose, labiausiai nori tokių dalykų:

  • SPORTAS. Atviros erdvės sportui su krepšinio aikštele, lauko treniruokliais, bėgimo takeliais su specialia danga, dar kuo nors, kas tilptų (buvo išreikštas noras turėti „skatepark“). Yra siūlymas tam išnaudoti plotą, kur buvo Šaulių namai. Kita vieta – plotas prie upės (greičiausiai turėta omenyje „plentovkę“). Netgi buvo kreiptasi į seniūniją, gautas atsakymas, kad įmanoma, bet reikia iniciatyvos. Mes, organizatoriai, nutarėme, kad šitą reikalą galima judinti rimčiau, ir pasistengus netgi miestelio jubiliejui (kitais metais) galima būtų turėti sporto zoną, kur per „Obelinę“ galima bus žaisti naktinį krepšinį.
  • KULTŪRA. Jaunimas nori susitikimų su įdomiais žmonėmis. Mokykla jau dalyvauja projekte „Padrąsinti. Įkvėpti. Palaikyti“, ir rugsėjo 25 d. pas juo atvyksta Liudas Dapkus. Tačiau to mažai. Reikia daugiau, dažniau, įvairiau. Aktoriai (pvz. Giedrius Savickas), komikai (pvz. Olegas Šurajevas, Paulius Ambrazevičius), sportininkai (pvz. Šarūnas Jasikevičius), verslininkai. Jie galėtų papasakoti, įkvėpti daryti dalykus. Tačiau niekas net nebando jų kviestis. Nutarėme, kad mes galime klausinėti savo pažįstamų, paieškoti, kas galėtų atvykti, kiek tai kainuotų, ir toliau žiūrėti, ką galima padaryti. Pažintis su pasaulio kultūromis, kalbų mokymasis – taip pat viena iš prioritetinių sričių. Jurgita teigia, kad jau seniai puoselėja svajonę ir brandina mintį, apie išvažiuojamąsias keliones po Lietuvą su (kol kas) Azijos kultūrų pristatymais. Vilniuje tai jau yra išbandyta su skirtingo amžiaus Karalienės Mortos mokyklos mokiniais bei keletu kitų organizuotesnių ir atviresnių mokyklų mokiniais. Galima tai bandyti organizuoti ir Obeliuose.
  • BENDRUOMENĖ. Šiek tiek silpniau, bet buvo išsakyta mintis, kad norėtųsi erdvės ir kitokiai veiklai: nuo filmų žiūrėjimo iki stalo žaidimų ar verslo kūrimo. Buvo pradėti rinktis keliese pas ką nors, o jau kai nebetilps, žiūrėti, ką daryti toliau. Keletas mokinių siūlė filmų žiūrėjimui išnaudoti mokyklos erdves, pamėginti pasikviesti aktorius, režisierius. Kažkas norėtų picerijos/burgerinės. Aišku, tokiam verslui Obeliuose išsilaikyti šansų nėra daug, tačiau galima pagalvoti apie kažkokius atvirus piknikus, kuriuose norintys galėtų pateikti savo patiekalus. Galbūt iš to kas daugiau išsirutulios. Vienas galimų variantų – https://plateculture.com/ principas, kuris panašus į Airbnb, tik pas žmones einama ne permiegoti, o pavalgyti.

Netikėtai kilusi idėja vakare aptariant rezultatus: kitais metais Obelinės metu daryti stalo žaidimų dieną(ar bent jau vakarą). Tarp pažįstamų turime stalo žaidimų entuziastų. Jis idėją palaikė, tačiau pasakė, kad organizuoti rimtą turnyrą yra reikalų. Reikėtų šitą mintį dar geriau išgryninti. Pavyzdžiui, bandyti inicijuoti savo stalo žaidimo kūrimą, organizuoti jo gamybą, jo turnyrą paskui organizuoti. Arba galima organizuoti kažkokio jau žinomo stalo žaidimo vietinį turnyrą, po kurio jau būtų galima dalyvauti ir didesniame. Ir tai neapsiribotų vien moksleiviais.

Keletas nuotraukų iš renginio.

Share Button

Keturios labai skaudžios Obelių miesto problemos

Esu pilietiška, priklausau Lietuvos šaulių sąjungai, ugdau jaunuosius Rokiškio rajono Obelių krašto šauliukus. Kalbėsiu apie problemas, kurių vienas neišspręsi, bet ir nutylėti jų nebegalima: tai tikri Obelių skauduliai, be to, jų – net keturi.

Kasdien į darbą vykstu pro „vaiduoklį“, vadinamą Šaulių namais. Šis pastatas, buvę kultūros namai, darosi vis nesaugesnis. Kai matai, kad jį yra pamėgę vaikai, kaip be baimės jie landžioja po jo vidų, per atviras palėpes stogo grebėstais ropščiasi ant pačio viršaus, negali suvokti, kodėl niekam nerūpi ši, į nelaimę labai panaši, situacija. Darosi baugu, kad vieną dieną nutiks tai, ko pakeisti jau negalėsime.

Anksčiau šio pastato durys ir langai būdavo užkalti, statinys aptvertas „stop“ juosta. Tačiau tokia tvarka trumpalaikė: obeliečiai atplėšia lentas – pasidaro į pastatą įėjimus. Visi nuleido rankas, laukia ir tikisi, kad nelaimė aplenks.

Daug metų dirbu su vaikais: esu L. Grigonio-Užpalio Rokiškio 905 kuopos Obelių būrio jaunųjų šaulių vadovė. Šio pastato teritoriją su jaunaisiais šauliais švariname per kasmetines akcijas „Darom“. Kyla klausimas, kodėl šį griuvėsį dar reikia tvarkyti? Neapsikentusi susisiekiau su Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) vadu. Norėjau sužinoti, ar sprendžiama šio griūvančio pastato ateitis.

Prieš daugiau nei savaitę pasikeitusi LŠS vadovybė apie šią situaciją nieko nežinojo, bet mane išklausė ir pažadėjo nedelsdama pasidomėti, ką galima padaryti ir atsakyti į mano paklausimą.

Susipažinti su esama padėtimi pakviečiau ir Lietuvos Respublikos Seimo narį Raimundą Martinėlį. Jis sužinojo ne tik šią, bet ir kitas Obelių nejudinamas problemas.

Eidamas Obelių ežero link negali nepastebėti dar vieno statinio, keliančio pasibaisėjimą. Tai Obelių dvaras, esantis tokios pat avarinės būklės kaip ir Šaulių namai. Dvaras savo atviromis erdvėmis irgi vilioja jaunimėlį jame rinktis, nors ir čia būti pavojinga.

Obelių dvaras priklauso UAB „Bikuva“. Labiausiai neramina tai, kad valdžios šiuo statiniu nesudominsi, ji ko gero nesugebės ir savininko priversti pasirūpinti griuvėsio saugumu.

Trečias skaudulys – Obelių ežeras. Aplinkosaugininkai neslepia: jis patenka į labiausiai užterštų Lietuvos ežerų sąrašą. Kaip teigia spauda, Obelių spirito varykla, plečianti gamybą, o nuotekų valyklos nerekonstruojanti, pernai du kartus buvo bausta už nuotekų, išleidžiamų į ežerą, normatyvų viršijimą. Obelių ežeras lyg ir pateko į šalies tvarkytinų ežerų programą, bet patys obeliečiai nežino, kaip yra iš tiesų. Pakalbama, bet kalbos turi tendenciją nutilti…

O apie šią problemą būtina kalbėti ir ją viešinti. Juk tai ne tik Obelių, bet ir visos Lietuvos turtas – ši problema turi būti svarbi platesniu mastu. Būtina imtis veiksmų, kurie pašalintų ežero taršos priežastis, rastų lėšų bei priemonių ežerui išvalyti. Nei obeliečiai, nei Antanašės kaimo gyventojai nebeturi prieigų į ežero maudyklas, nebėra švarių paplūdimių, pritaikytų maudynėms. Mūsų gražuolis ežeras virsta pelke, o gyventojai pailsėti priversti važiuoti prie kitų vandens telkinių. Kodėl ši problema nutylima?

Susėdome prie stalo trise: aš, Seimo narys Rimantas Martinėlis ir jo patarėjas Ramūnas Godeliauskas. Diskutavome apie dar vieną įsisenėjusią, obeliečiams iki skausmo įgrisusią problemą – ore tvyrančią išmatų smarvę, sklindančią nuo spirito gamyklos. Jos akcijų paketo didžiosios dalies savininkai – prancūzai: jiems nerūpi, kuo kvėpuoja obeliečiai. Šią problemą obeliečiai bandė spręsti, rinko iš gyventojų parašus, bet ir vėl viskas nutilo…

Seimo narys R. Martinėlis, susipažinęs su kiekviena šių problemų, pažadėjo nuodugniai išsiaiškinti galimybes situacijai pakeisti. Jis nė kiek neabejoja, kad kažkas turėtų imtis spręsti šias bėdas, kurios darosi vis klampesnės.

Dėl Obelių ežero taršos Seimo narys jau anksčiau yra pradėjęs planuoti konferenciją: ketinama kviesti gamtosaugininkus, mokslininkus, žurnalistus situacijai įvertinti, jai apžvelgti ir numatyti gaires.

Tokie mano, Obelių krašto patriotės, pastebėjimai. Turiu didžiulį norą, kad šias problemas pastebėtų ir tie, kurie turi galios, pinigų, o ir pareigą jas spręsti.

Jolanta Paukštienė
Obelių seniūnijos Antanašės bendruomenės narė

Share Button